Per nepilnus tris mėnesius rajone jau antra  skaudi vaiko  netektis globos ir priežiūros reikalaujamose šeimose, kai iš gyvenimo pasitraukė  atžalos,  kurioms lemtingomis  akimirkomis  pritrūko visuomenės dėmesio, o ypač – pagalbos, kuri nesukuriama per akimirką, o turėtų sklisti iš kruopščiai, sąžiningai Vaiko teisių apsaugos tarnybos  atliekamų pareigų.

Nuotr. Šakių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja B. Valaitienė.

Deja...  Balandžio 27 dieną vienam iš A. B. ir V. M. šeimos dvynukų  buvo lemtinga. Kas žino, kaip šiandien būtų, jei tuomet vietoje piktų ambicijų atskaitingos tarnybos vedėjos būtų ištiesta pagalbos ranka ir  pagreitintai suteikta Kauno medicinos universiteto klinikos medikų pagalba.  Kas žino ir kaip būtų,  jei Šakių rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja būtų žinojusi septyniolikmetės ir ją globojančios šeimos „paslaptį“ – lankymąsi pas medikus. Nors  žinoti tokius dalykus globą kontroliuojančios institucijos vedėja privalo. Gal tuomet būtų pavykę išvengti dar vienos skaudžios nelaimės. Kas žino..

Voverių kaime, Kidulių seniūnijoje, liepos šešioliktą dieną globotinių šeimai priklausiančiame ūkiniame pastate rasta negyva septyniolikmetė Marija Sulima. Mergina pasirinko mirtį kilpoje, nusižudė, palaidota naujosiose Šakių kapinėse. Prokuroras Audrius Ažukas sakė, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas, teismo medicinos išvados dėl mirties priežasties šiuo metu dar nėra. Pagal pirminius duomenis yra tik versija, kad mergina nusižudė tik dėl jai vienai žinotų priežasčių.

Jau vienuolika metų praėjo, kai Svetlana ir Alfonsas Rėčkai parsivežė namo iš Kaliningrado srities šešerių metų Mariją ir jos brolius: aštuonerių metų Aleksejų ir devynerių metų Jevgenijų. Svetlana- tikra vaikų teta. Iš jos vienintelės sesers Liubos ir jos vyro Valerijaus vaikai buvo atimti dėl girtavimo ir nepriežiūros. Svetlana Rėčkuvienė, tuomet jau gyvenusi Lietuvoje,  trejus metus apie tai nieko nežinojo, tik metams praėjus nuo sesers Liubos mirties, pirmą kartą išgirdo apie tris mažus našlaičius. Tuomet Svetlana, pasitarusi su vyru ir dviem savo sūnumis paaugliais Vitalijumi ir Romanu, nusprendė auginti  ir sesers tris vaikus. Juos parsivežti  namo į Lietuvą iš Kaliningrado srities  ir tapti globėjais padėjo Šakių rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba. Vedėja Bronė Valaitienė ir dabar pasakoja apie Svetlaną ir Alfonsą Rėčkus, kaip apie labai dorus, švelnius ir darbščius žmones. Prieš keletą metų ,,Gerumo paukštės“ šventėje jiems buvo įteikta dėkingumo nominacija. Juk jie užaugino tris rusų tautybės našlaičius. Nors Rėčkai gyveno kukliai, bet visada labai stengėsi, daug dirbo, sėjo javus, augino daržoves, laikė keletą karvių, kiaulių, namuose visada būdavo tvarkinga švaru, Marija turėjo savo atskirą kambarėlį, kuriame buvo ir kompiuteris, grotuvas, bėdomis jie nesiskundė. Tačiau Marija sirgo, buvo nervinga,jai dažnai skaudėdavo galvą, globėja rūpinosi mergaitės gydymu, bet apie Marijos ligą niekam nepasakodavo, ji manė, kad šeima pati turi padėti mergaitei ir laikė tai paslaptyje.,, Sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei globėja būtų atvirai papasakojusi apie šią bėdą, galbūt būtume galėję patarti, kur ir kaip ieškoti pagalbos.“- kalbėjo Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Bronė Valaitienė.

Globėją Svetlaną Rėčkuvienę radau savo namuose Voveriuose nusiminusią, prislėgtą didelės netekties. Tačiau papasakoti apie nelaimę Svetlana sutiko. Liepos šešioliktosios dienos rytą Marija susipyko su broliu Aleksejumi, tuo metu globėja už namo skynusi braškes išgirdo triukšmą kieme. Pamačiusi besimušančius Mariją ir Aleksejų. Šis pastūmė mergaitę, o toji pradėjo verkti. Anot globėjos, Marija būdavusi smarki, ūmaus, staigaus charakterio, broliams niekada nenusileisdavo, juk Aleksejus ir gindamasis galėjo pastumti. Marijai atrodė, kad ją pažemino, nuskriaudė, ji varė Aleksejų iš namų, o pati užsidarė savo kambaryje. Tada globėja raminusi mergaitę ir stebėjusi ją iki trečios valandos, paskui pamaniusi, kad jau Marija apsiramino, paliko ją su broliu Jevgenijum žiūrėti televizorių. Tik staiga vėl puolusi ieškoti mergaitės, jos niekur nerado, tada Jevgenijus nubėgo į daržinę, iš ten išėjo išsigandęs. Jis atnešė Mariją į kambarį, bandė gaivinti, tuoj pat buvo iškviesta greitoji pagalba, bet niekas nepadėjo.

Marija buvo mirusi. Globėja pasakojo, jog labai mylėjusi Mariją, kad jai ji buvusi gera, viską padėdavusi dirbti, atjausdavo ją pavargusią, ar sergančią, mergaitė ją vadinusi mama. Pas Mariją dažnai ateidavo draugės, jos vakarodavo ilgai kartu namuose ar eidavo pažaisti krepšinį prie mokyklos, globėja draugėms netrukdė būti kartu. Marija buvo sportininkė, mokykloje dalyvaudavo krepšinio varžybose, jos kambario sieną puošia medaliai. Draugų ir draugių Marija tikrai turėjo, mėgo juokauti. Tik paklausus apie  rūpesčius, ji nukreipdavo kalbą kitur. ,,Kartais jausdavau, jog Marijai sunku, prašydavau papasakoti, bet ji tylėdavo“,- pasakojo globėja. Marija sirgusi nuo mažens, jai vis skaudėdavo galvą, užeidavo staigus pyktis, neidavo nuraminti, ji verkdavo, net mėlynuodavo. Paaugusi mergaitė prašė globėjos, jog niekam nesakytų, kad  gydosi ir serga, ji buvo uždara, viską kaupė savo viduje. Globėja mergaitei sakydavo, kad reikia pakentėti, jeigu kas blogai namuose. Marija baigė dešimt klasių ,,Varpo“ vidurinėje mokykloje, norėjo mokytis Kauno prekybos ir verslo mokykloje sekretorės specialybės, tad mergaitės gyvenimas tikrai būtų pasikeitęs. Klasės auklėtojas, matydamas, kad kartais Marijai mokykloje sunku, kyla konfliktų su klasės draugais, buvo pataręs kreiptis pas psichologę mokykloje, bet , anot globėjos, mergaitė griežtai atsisakė, galvojo, jog iš jos kiti pasijuoks. Marija sutiko gydytis tik pas gydytoją L. Adomaitienę, ja vienintele pasitikėjo.

Kad mergaitei nebuvo užtikrinta saugi aplinka, trūko stabilios teigiamos emocinės aplinkos, rodo ir tai, kad Marija bandė žudytis ne pirmą kartą. Prieš pusantrų metų tai pastebėjęs brolis Jevgenijus ir išgelbėjęs, dar vienas kartas buvęs prieš dvejus metus, tada išgelbėjo pati globėja Svetlana. O trečią kartą išgelbėti nepavyko. Anksčiau apie tai globėja niekam nepasakojusi, Marija juk prašė viską laikyti paslaptyje, jos abi tikėjosi, jog mergaitei padės gydytojai  pasveikti, be to ir Marija užaugusi pasikeitė, pasidarė ramesnė, atrodė, jog viskas eina geryn. Dėl galvos skausmo darė tyrimus Kaune, rado migreną, buvo patarta kreiptis medicininės pagalbos pas žmogaus psichikos gydytojus, bet Marija ir vėl griežtai atsisakė. Tik po nelaimės  Aleksejaus mergina Jolanta globėjai pasakiusi, kad Marija jai rašiusi prieš tą lemtingą dieną žinutę telefonu, kad padarysianti taip, kaip padarė pusbrolis Paulius, kad nesulauksianti aštuonioliktojo gimtadienio. Prieš du mėnesius balandžio trečią dieną Paulius nusižudė,jis buvo atvažiavęs pas tėvukus į Voverius iš Kauno. Tačiau Jolanta neperspėjo globėjos. Svetlana pasakojo, jog Marija sakydavusi, kaip Paulius galėjęs taip pasielgti, sunkiai išgyveno šią netektį, jautriai mergaitei tai buvo didelis sielvartas. Marija ilgai nešiojusi nuoskaudą širdyje ir dėl to, kad jos neaugino tėvai, mergaitės prisiminimai iš vaikų namų Kalingrade irgi buvo liūdni, nuolat prisimindavo nelaimę, kaip ją mažą mergaitę vonioje kažkas nuplikino karštu vandeniu, ji susitrenkė galvą, Marija galvojo, jog ir susirgo nuo tada. Tik pradėjus gyventi Lietuvoje, Marijai teko išmokti lietuvių kalbą, pradinėje mokykloje mokytis buvo sunku, dėl Marijos nesutarimų su draugais, globėja nuolat buvo kviečiama į mokyklą Voveriuose. Sunkumų mergaitės gyvenime būta daug. Neseniai Marija gavusi ir keletą laiškų iš tėvo, gyvenančio Kaliningrado srityje, rusų kalbą ji jau prabėgus tiek metų pamiršusi, o tėvo laiškus globėjai liepdavusi suplėšyti, nenorėjo jų skaityti.

Geriausia Marijos draugė Lina Krankauskaitė, gyvenanti netoliese Voveriuose, pasakojo, jog globėja Marijai visada buvusi gera, nedraudė draugams ateiti į svečius ar eiti pasivaikščioti,vakarais ilgiau pabūti, duodavo mergaitei ir pinigų smulkioms išlaidoms, Marija jai nesiguosdavo, kad per sunku dirbti. Linos mama draugauja su Svetlana Rėčkuviene, tad ir mergaitės nuo mažens tapusios geros draugės. Tačiau apie tai, kad Marija sirgo ir anksčiau bandė žudytis, ir Lina sužinojo tik po draugės mirties. Kai Marija neateidavo į mokyklą sakydavo, kad skauda galvą. Marija draugų tarpe visada būdavo linksma, juokaudavo. ,,Nežinau, kur jai galėjo būti blogai, bent nesimatydavo“,- kalbėjo Lina. Marija labai gerai sutardavo su vyresniu broliu Jevgenijumi. Tiesa, kartais sakydavo, kad namuose viskas nusibodo, kartais jai atrodydavo, kad ir draugai draugauja su ja tik iš gailesčio, jautė nuoskaudą, kad tėvai jos neaugino, tačiau išsipasakodavo tik labai retai. Marija turėjo daug ateities planų, norėjo mokytis Kaune. Dar tą paskutinį vakarą jos abi ilgai su draugais buvusios prie mokyklos, Marija buvusi linksma, tik  kažkodėl prisiminusi pavasarį nusižudžiusį Paulių ir vis klaususi, kada būtų buvęs jo gimtadienis. Pauliaus gimimo diena- liepos šešioliktoji.,,Nežinojau ką Marija galvojo, tik apie Paulių sakė, kad niekada nesuprasto, kaip galima taip pasielgti“,-sakė Lina. Kitą dieną ji gavo iš draugės žinutę, kurioje Marija prašė už viską atleisti. Paskui sužinojo apie nelaimę.

,,Varpo“ vidurinės mokyklos mokytojas Vidmantas Zokas, Marijos auklėtojas, sakė, kad ši žinia apie nelaimę tarsi akibrokštas.Juk antrą pusmetį mergaitė geriau mokėsi, padarė pažangą, norėjo mokslus tęsti Kaune, atrodė, kad viskas gerai ir štai tokia netektis.Sunku pasakyti, kas iš tikrųjų dėjosi Marijos sieloje. Mokytojas mano, jog tai yra visos Lietuvos kaimo problema: rekia daug dirbti, nuobodu gyventi, o dar ta liga. Juk apie viską sužinota per vėlai, mergaitė sirgo, sau padėti negalėjo, globėjai ja labai rūpinosi, bet gal irgi nesuprato, kaip padėti.

 

 “Draugo” inf.