Savaitgalį keletui dienų paviešėti į namus sugrįžo šakietė Akvilė Ližaitytė, po mokyklos baigimo pasirinkusi ne studijas aukštojoje mokykloje, bet savanorystę nedideliame Rumunijos miestelyje Baile Tusnad. Namų pasiilgusi mergina neslėpė jautusi didelį spaudimą dėl tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimo, tačiau vis tik priėmė sprendimą eiti savo keliu, o ne pasielgti taip, kaip visi.

„Man reikėjo metų visiškai atitrūkti ir pačiai pagalvoti, ko aš noriu, – tvirtino Akvilė. – Po pokalbių su klasiokais, kurie, kaip paaiškėjo, sustojo ten, kur galėjo, o ne ten, kur norėjo, supratau, kad pasielgiau teisingai. Mokykloje man labiausiai trūko paskatinimo ieškoti savęs.“  

Šakietė pasakojo, kad išvykti savanoriauti ją paskatino „Karjeros dienose“ dalyvavusios savanorės pasakojimas ir patirtys. Būtent ji paaiškino, kur reikia kreiptis norint išvykti į užsienį savanoriauti. Pradėjusi ieškoti tokios galimybės, Akvilė išdėstė savo pageidavimus. Ją domino ne didmiesčiai, o nedideli miesteliai – norėjosi gyventi arčiau gamtos visai nežinomoje šalyje, apie kurią ji nebuvo nieko girdėjusi.

„Taip atsidūriau Rumunijoje. Labai džiaugiuosi, kad ten radau daug kultūrinių panašumų su Lietuva, tad nebuvo kažkokio didelio šoko. Baile Tusnad jaunimo centre mes savanoriaujame keturiese – aš ir dar trys merginos iš Graikijos, Ispanijos ir Prancūzijos. Mūsų tikslas – įnešti į miestelio bendruomenę kažką naujo. Dirbam su vaikais globos namuose, viena savanorė padeda mokytojai mokykloje mokyti vaikus anglų kalbos. Kažką organizuojame ir suaugusiems, daug keliaujame“, – pasakojo Akvilė.

Pasak šakietės, prieš išvykdama ji galvojo, kad gyvens nedideliame Rumunijos miestelyje, o nuvykusi sužinojo, kad ten yra buvusi Vengrijos teritorija, todėl ten gyvenantys žmonės save laiko vengrais ir kalba vengrų kalba. Reikėjo greitai apsispręsti, kurią kalbą pasirinkti mokytis – rumunų ar vengrų. Visgi Akvilė pasirinko rumunų kalbą, kaip pati sako, vien dėl to, kad nori pažinti šalį, daug keliauja po Rumuniją, naudodamasi „Couch surfing“ programėle. Ji papasakojo, kad, įvedus miestą, gauni keletą nuorodų, kas tave gali priimti nakvynei. Beje, tie patys žmonės ir pamaitina, ir dar miestą aprodo. Tai puiki galimybė jaunimui susipažinti su pasauliu. Ir, kaip paaiškėjo, tam nereikia daug pinigų, galima daug pamatyti ir su minimalia suma kišenėje.

Susidomėjusi meno terapija ir baigusi kursus internetu, šakietė pati nusprendė juos vesti Baile Tusnad bendruomenei. Surinkusi grupę vietinių žmonių, ji maždaug tris mėnesius sėkmingai jiems vedė meno terapijos užsiėmimus. Paklausta, ką planuoja veikti ateityje, nes rugsėjį jau baigsis jos savanorystės sutartis Rumunijoje, mergina neslėpė, jog plano visam gyvenimui ji neturi. Tačiau prasitarė, kad yra viena svajonė – vienai apkeliauti dviračiu Europą.

„Aš nematau savęs studijuojančios šešerius metus universitete. Tai, ko nori išmokti, gali padaryti per įvairius kursus internetu, – įsitikinusi Akvilė, labai sukritikavusi švietimo sistemą. – To, ko mokė mokykloje, man realiai nereikia. Aš išėjau ir viską užmiršau tą pačią dieną. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema visai neorientuota į žmogų. Ateini, iškali ir išeini tuščia galva. Be to, programoje daug nereikalingų dalykų. Kodėl niekas nemoko apie santykius, šeimą, savęs pažinimą, dvasinius dalykus, be ko mes tikrai negalime gyventi?“

Šakietė prasitarė, kad daug jos aplinkos žmonių jai kalbėjo, jog išvažiuodama savanoriauti praras visus metus, tačiau tiek, kiek ji per metus išmoks visokių gyvenimiškų dalykų, kiti galbūt neišmoks ir per dešimt metų studijuodami universitetuose.

Akvilė prisipažino, kad vienintelis dalykas, kuris išliko baigus mokyklą,– tai potraukis kurti eiles. Galbūt kada nors ateityje ji išleis ir savo poezijos knygą, tačiau kol kas jos kūrybos klausosi tik draugai, kuriems ji savo eiles verčia į anglų kalbą.