Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau kuris laikas vykdo garsiąją reformą ,,Lietuva – be vaikų namų“. Pertvarkydama vaikų globos institucijas ministerija numatė mūsų savivaldybei skirti apie 120 tūkst. eurų bendruomeninių vaikų globos namų statybai, juose ne konkurso tvarka paslaugas teiktų kunigo Virginijaus Kelerto vadovaujami Šakių vaikų globos namai. Kaip ir būtų aišku.

Tačiau ministerija nenumatė vieno sunkumo – norint sėkmingai dalyvauti šiame komandiniame žaidime, reikia susitarti. Ir dar sudėtingiau – susitarti patiems.

„Politinė valia“ ar skurdus nepotizmas?

Birželio 21 d. kunigo, Šakių vaikų globos namų direktoriaus Virginijaus Kelerto iniciatyva mero pavaduotojas Darius Jakavičius abi šalis sukvietė bendram pasitarimui, kurio pabaigoje tikėtasi pagaliau pasirašyti pusę metų lauktą jungtinės veiklos sutartį, kuria savivaldybės administracija ir Vaikų globos namai įsipareigoja veikti bendrai vykdant projektą, kurį įgyvendinant Šakiuose, Šaulių g., turėtų atsirasti nauji globos namai. Tačiau...

„Nuo gruodžio gyvenom pagal vieną sutarties projektą, o gegužę nustebino kitas sutarties tekstas, kuris kardinaliai skiriasi“, – sakė V. Kelertas.

Pagal naujai parengtą sutarties projektą viešuosius pirkimus vykdo, projektą įgyvendina ne globos namai, o savivaldybė, kuriai vėliau atitektų ir turtas. Tačiau su tokiomis sąlygomis nesutinka V. Kelertas.

„Pirkimus norim vykdyti patys, nes geriau žinom, kokio pastato reikia, ir mes jame toliau turėsim gyventi. Finansavimas ateina modernizuoti mūsų vykdomą veiklą, ne savivaldybės“, – kalbėjo dvasininkas.

Mero pavaduotojas D. Jakavičius sutarties projekto keitimą aiškino tuo, kad savivaldybė norėtų apsidrausti ir likti naujo pastato, kuriame ateityje, nebelikus vaikų globos namų poreikio, galėtų teikti kitas socialines paslaugas, savininke. VšĮ Šakių vaikų globos namai atstovai taip pat norėtų jame teikti socialines paslaugas: ne tik penkerius metus, bet ir ilgiau, o savivaldybės administracijos reiškiamas noras paslaugas teikti patiems slopina pilietinę iniciatyvą ir nevyriausybinių organizacijų veiklą. Tačiau savivaldybė vis tiek nori garanto, kad tas pastatas liktų jiems ir vėliau jame galėtų įkurti, pavyzdžiui, Moterų krizių centrą. Nors V. Kelertas kviečia nelaukti, kol pastatas bus pastatytas, ir jau dabar gali pasiūlyti bendradarbiavimą ir du po 120 kv. m. tuščius butus, kuriuose galima vykdyti bet kokią socialinę veiklą, reikalingą Šakių rajonui. Tačiau daugiau pliusų meras Edgaras Pilypaitis ir kiti atstovai randa antrame sutarties projekto variante – pastatas turi atitekti savivaldybei.

,,Tada norėčiau paklausti, kaip jūs suvokiate rajoną ir savivaldybę: ar savivaldybė – tai jos administracija, ar joje gyvenantys, dirbantys ir kuriantys žmonės?“ – klausė V. Kelertas.

Atsakymą meras pasuko kitu kampu: ,,Už mane 6 000 balsavo, tai dabar juos nubraukti reikia, ar kaip?“ Tikriausiai reikėtų suprasti, kad savivaldybė – tai E. Pilypaitis ir 6 000 už jį balsavusiųjų. O tai visi likusieji kas?

Galiausiai E. Pilypaitis paaiškino, kad tai yra ,,politinė valia“. Kas ir kada suformavo šią ,,politinę valią“, meras nepaaiškino.

Ar tik nebus taip, kad taip vadinama ,,politinė valia“ gimsta Šakių rajono savivaldybės šeimų ir draugų rateliuose. Daugiausia tarybos narių turinčios TS-LKD partijos narys ir mero dešinioji ranka – savivaldybės administracijos direktorius Dainius Grincevičius, o šios partijos frakcijai savivaldybės taryboje vadovaujanti jo žmona Rasita Grincevičienė, statybomis tikriausiai rūpintųsi Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus vedėjas Arvydas Šlėderis ir jo pavaldinys bei švogeris Vytautas Mauza. Matant šią šeimyninę ir švogerių ,,statybinę rangą“, kas galėtų paneigti, kad už tariamos ,,politinės valios“ slepiasi paprasčiausias bandymas įsisavinti ES lėšas su atkatų viltimi. Ar nebus taip, kad, pradėjus statybas, sąmatos ir nenumatyti darbai pradės pūstis it kopūstai darže.

Įtampą mažinant, administracijos vadovai bandė tikinti, kad paslaugas ir toliau galės teikti globos namai, viskas bus perduota įstatymų nustatyta tvarka panaudos būdu ir paslaugos patys tikrai neteiks.

Globos namai taip pat nori garanto tolimesniam veiklos vykdymui, o ne būti pakabinti ore ir priklausomi nuo įvairių politinių sprendimų: vieni įleis, kiti išmes. Galbūt kita savivaldybės taryba, nebeturėdama pakankamai lėšų, sugalvos pastatą parduoti, todėl globos namai norėtų reformuotis į tai, kas yra materialu, o ne tik pažadai ir viltys.

,,Jei šios reformos dėka galimai turėsim atleisti darbuotojus ir išmokėti jiems išeitines, savivaldybė prie to neprisidės, tai yra valstybės reforma. Todėl reformos metu sukurtas naujas turtas būtų kompensacija patiriant nuostolius, kurie atsiranda vykdant reformą. Jei jau reikia reformuotis, tai norime reformuotis ne į praradimą, o į naujos infrastruktūros kūrimą“, – kalbėjo V. Kelertas.

„Bet čia yra valdiški pinigai, – teisinosi meras E. Pilypaitis.

„Ne, čia yra pilietiški pinigai, kuriuos moka Europos Sąjungos mokėtojai“, – nesutiko kunigas.

Kitas rajonas – kiti įstatymai

Diskusijos metu buvo kliudytos ir galimos religinės diskriminacijos tema. Kaimyniniame Vilkaviškio rajone, VšĮ Alvito Šv. Kazimiero namai, priklausantys Romos katalikų parapijai, taip pat dalyvauja analogiškame projekte. Tačiau ten, skirtingai nuo mūsų savivaldybės, sutarimas rastas labai greitai, savivaldybės administracijai su mielu noru perleidžiant viešųjų pirkimų ir statybos rūpesčius bei sukurtą turtą VšĮ Alvito Šv. Kazimiero namams.

Keltas klausimas – galbūt mūsų rajone taip nesielgiama, nes globos namams vadovauja evangelikų liuteronų kunigas ir ši bendruomenė yra mažuma?        

Išsiskirstė nesusitarę

Teisės personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Jūratė Šneideraitienė ramino, kad nereikėtų nuogąstauti, jog pasikeitus politinei valdžiai globos namai būtų metami iš partnerių. Vis dėlto V. Kelertas prašė savivaldybės atstovų stiprinti nevyriausybinės organizacijos poziciją, teigdamas, kad savivaldybė, atiduodama turtą, ne praloštų, o kaip tik išloštų, nereikėtų jo nei remontuoti, nei prižiūrėti.

E. Pilypaitis taip pat pritarė, kad mintis sumesti savivaldybę ir globos namus į vieną katilą yra netikusi, tuo nesidžiaugia nė viena pusė, tad ar nebūtų paprasčiau, jei lėšos tiesiogiai būtų skirtos globos namams. Bet niekas nuomonės neklausė, o savivaldybė šią paslaugą įpareigota užtikrinti pagal įstatymą.

„Jūs mums priskirti kaip nesirenkamas partneris. Mus suženijo su tais, su kuriais nenorim vienoj lovoj gulėt“, –  teigė meras.

Tačiau vis dėlto savivaldybė nusprendė, jog sąžiningas sprendimas, kad turtas atiteks savivaldybės administracijai, nors visai ne dėl jos keturiolikos metų veiklos šios lėšos ateina.

V. Kelertas siūlė rašytis sutarties projektą iki žodžių „arba“, meras su vicemeru laikėsi pozicijos, kad jiems priimtina, kas yra po „arba“, tad bendro sutarimo rasti nepavyko.

Praėjus vos valandai nuo įvykusio pasitarimo „politinė valia“ netruko atsiskleisti – meras E. Pilypaitis savo socialinėje ,,Facebook“ paskyroje kvietė visus, galimai lojalesnius, savivaldybės administracijai partnerius: ,,Gal tokiu atveju kas nors ryžtųsi registruoti nevyriausybinių organizacijų arba jau esanti galėtų pasiūlyti paslaugas konkurencingomis sąlygomis, nes, kaip anksčiau minėjau, Kelerto globos namams teikti paslaugas naujai pastatytame name būtų siūloma ne konkurso tvarka.“

Pasitarimo metu ne kartą kartoti kunigo V. Kelerto žodžiai ,,Mus domina ir mes esame pasiryžę ir tikrai neatsisakome dalyvauti šiame projekte“ išnyko kažkur „Šešupės malūnų“ gaudesy.