Karys savanoris Remigijus Ramanauskas ir Lietuvos kariuomenės kariai Malio rytinėje dalyje, Gao provincijoje, kartu su Vokietijos kontingento kariais vykdė stovyklos „Camp Castor“ apsaugą. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Šakietis, karys savanoris Remigijus Ramanauskas pusę metų dalyvavo Jungtinių Tautų vadovaujamoje taikos palaikymo misijoje MINUSMA, namo sugrįžo praėjusią savaitę ir dalinasi Vakarų Afrikoje patirtais įspūdžiais.
Saugojo Vokietijos stovyklą
Vakarų Afrikos valstybėje Malyje, Gao regione įsikūrusią Vokietijos karių stovyklą „Camp Castor“ šakietis R.Ramanauskas kartu su 34 profesinės karo tarnybos kariais ir kariais savanoriai iš KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios ir Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinių pasiekė dar balandžio pradžioje. Kelionės pradžią prisiminęs pašnekovas pasakojo, kad iš Vokietijos skrido į Malio sostinę Bamaką, iš ten atvyko į nuolatinės dislokacijos vietą – Gao regioną, kur, anot Remigijaus, pirmiausiai pasitiko 40 laipsnių karščio banga. Po instruktažo taikdarys kartu su kitais lietuviais netrukus pradėjo budėjimą keturiuose bokšteliuose, kurie, kaip ir visa teritorija, buvo aptverti specialiu užtvaru, pripildytu smėlio. Pasak pašnekovo, dienotvarkė buvo gana rutiniška: keldavosi ryte prieš penkias, pusryčiaudavo ir šešias valandas budėdavo apsaugos bokštelyje. Po to – pietūs, šešios valandos poilsio ir vėl į budėjimą. Bokštelyje budėdavo dviese, apsirengę 14 kilogramų sveriančiomis liemenėmis. Šakietis prisimena ir smėlio audras, kurios juos užklupdavo bokštelyje, kai dangus aptemdavo, o veidą tekdavo slėpti po kauke.
Anot R. Ramanausko, iš bokštelių atsiveria neįprastas vaizdas: kitų misijoje dalyvaujančių karių bazės bei vietinių gyventojų gyvenvietė, kuri buvo vos už 100 metrų, bei smėlingi laukai, nukloti šiukšlėmis. Pasak Remigijaus, ten vietinių gyventojų namai statomi iš plytų, pagamintų iš vietoje iškasto molio, namuose nėra nei elektros, nei komunikacijų, o žmonės maitinasi netoliese tekančioje Nigerio upėje gaudydami žuvį arba greta upės augindami ryžius.
„Iš bokštelio nuolat matydavai vietinius žmones, kurie kažkur eidavo: moterys, nešinos mažamečiais, vyrai, vedantys karvių, ožkų būrelį, vaikai, jojantys ant asilų“, – pasakoja misijos dalyvis ir priduria, kad už bazės ribų jie nebuvo išvykę, tačiau vietiniai gyventojai dirbo bazėje, todėl R. Ramanauskas susipažino su vietiniu, vardu Gerardas, ir iš jo įsigijo suvenyrų, kuriuos parsivežė namo.
Šakiečiui Remigijui Ramanauskui tai pirmoji misija, iš kurios grįžo įgijęs karinės ir gyvenimiškos patirties.
Apgyvendinti konteineriuose
Taikdarių įkurta stovyklavietė – didžiulė aptverta teritorija, kurioje stovi daugybė konteinerių, kuriuose įrengtos gyvenamosios, buitinės bei poilsio patalpos. Pasak Remigijaus, patalpos buvo saugios, jose įrengti oro kondicionieriai, tačiau lauke tekdavo susidurti su įvairiais vabzdžiais, taip vadinamais kupranugariniais vorais, netgi skorpionais ir smėline gyvate. Po lietaus sezono atsirado ir skėrių bei didžiulių širšių, Remigijui teko pamatyti ir vieną kitą vabzdį maldininką.
„Budint bokštelyje, tik vandens papili ir driežas iškart prisistato, gerai būdavo, nes jie gaudydavo skruzdėles, uodus“, – sako pašnekovas ir dar pamini, kad nors prieš atvykstant į Malį kariai buvo skiepijami nuo įvairių užkrečiamų ligų, tačiau kiekvieną dieną jam teko gerti po tabletę nuo maliarijos. R. Ramanauskas taip pat pasakojo, kad maistas bazėje buvo geras: valgydavo mėsos gaminius iš jautienos, kalakutienos, gaudavo daug daržovių ir vaisių. Pašnekovas juokavo, kad atsivalgė kiaušinių, kuriuos patiekdavo kaskart pusryčiams, o ypač laukdavo ledų, kurių gaudavo du kartus per savaitę.
Iš bokštelių stebėdamas aplinką taikdarys matydavo nuolat kažkur judančius vietinius gyventojus bei skurdžią Afrikos gamtą.
Bazėje – lietuviška atributika
Pusę metų R. Ramanauskas bendravo su kitų tautų kariais: kanadiečiais, vokiečiais, olandais, latviais, estais, šveicarais, Salvadoro kariais, kurie, nors ir būdami už tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės, paminėdavo savo šalies šventes, surengdavo tarpusavyje sporto varžybas, buvo atvykusios olandų bei vokiečių muzikinės grupės.
„Liepos 6-ąją lietuviai giedojo „Tautišką giesmę“, tiesa, kartu su visais to negalėjau padaryti, nes budėjau. Šventiškai papuoštas buvo ir Velykų stalas“, – prisimena šakietis. Jis pasakojo, kad bazėje, poilsio zonoje, yra atskiras kampelis, pilnas lietuviškos atributikos: kiekviena Lietuvių karių pamaina, išvykstanti iš bazės, kažką palieka – ši pamaina paliko Kauno „Žalgirio“ komandos marškinėlius su žaidėjų parašais. Lietuviai pavasarį turėjo galimybę dalyvauti ir Lietuvos Prezidento rinkimuose. R. Ramanauskas galėjo gauti ir siuntinį iš Lietuvos, tad šeimos pirmiausiai pasiprašė lašinių. O atvykę aplankyti vadai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės, kurioje Remigijus tarnauja, atvežė ir lietuviškos duonos.
Išbandymas ir šeimai
R. Ramanauskas atvirauja, kad, grįžus iš misijos, kol kas mintys dar nesusigulėjo, bet sako, kad įgijo karinės patirties, sustiprėjo fiziškai ir morališkai.
„Nors iš prieš tai buvusių karių išgirdom, kad atvykus kokius du mėnesius persekios baimės jausmas, aš tos baimės jausmo taip ir nepajutau, netgi ir tada, kuomet prie prancūzų bazės susisprogdino savižudis ir mes buvome kovinėje parengtyje“, – prisimena pašnekovas ir atvirauja, kad nuo pusės laiko, praleisto misijoje, kalendoriuje žymėjo dienas iki misijos pabaigos.
Anot R.Ramanausko, jo dalyvavimas šioje misijoje, buvo nemenkas išbandymas visai šeimai. Nors su šeima turėjo galimybę kone kasdien bendrauti internetu, tačiau vieni kitų labai pasiilgo.
„Šeima puikiai vieni susitvarkė buityje, dukra savarankiškai priėmė svarbius gyvenimo sprendimus. Išvykimas pusmečiui tik sustiprino mane ir mano šeimą“, – sakė pašnekovas.
R. Ramanauskas ir kiti misijoje dalyvavę kariai buvo apdovanoti Jungtinių Tautų medaliais, o grįžę į Lietuvą iškilmingai pasitikti ir pagerbti spalio 16 d. Kaune, Kauno piliavietės aikštėje.
Anot R. Ramanausko, iš bokštelių atsiveria neįprastas vaizdas: kitų misijoje dalyvaujančių karių bazės bei vietinių gyventojų gyvenvietė, kuri buvo vos už 100 metrų, bei smėlingi laukai, nukloti šiukšlėmis. Pasak Remigijaus, ten vietinių gyventojų namai statomi iš plytų, pagamintų iš vietoje iškasto molio, namuose nėra nei elektros, nei komunikacijų, o žmonės maitinasi netoliese tekančioje Nigerio upėje gaudydami žuvį arba greta upės augindami ryžius.
„Iš bokštelio nuolat matydavai vietinius žmones, kurie kažkur eidavo: moterys, nešinos mažamečiais, vyrai, vedantys karvių, ožkų būrelį, vaikai, jojantys ant asilų“, – pasakoja misijos dalyvis ir priduria, kad už bazės ribų jie nebuvo išvykę, tačiau vietiniai gyventojai dirbo bazėje, todėl R. Ramanauskas susipažino su vietiniu, vardu Gerardas, ir iš jo įsigijo suvenyrų, kuriuos parsivežė namo.
Šakiečiui Remigijui Ramanauskui tai pirmoji misija, iš kurios grįžo įgijęs karinės ir gyvenimiškos patirties.
Apgyvendinti konteineriuose
Taikdarių įkurta stovyklavietė – didžiulė aptverta teritorija, kurioje stovi daugybė konteinerių, kuriuose įrengtos gyvenamosios, buitinės bei poilsio patalpos. Pasak Remigijaus, patalpos buvo saugios, jose įrengti oro kondicionieriai, tačiau lauke tekdavo susidurti su įvairiais vabzdžiais, taip vadinamais kupranugariniais vorais, netgi skorpionais ir smėline gyvate. Po lietaus sezono atsirado ir skėrių bei didžiulių širšių, Remigijui teko pamatyti ir vieną kitą vabzdį maldininką.
„Budint bokštelyje, tik vandens papili ir driežas iškart prisistato, gerai būdavo, nes jie gaudydavo skruzdėles, uodus“, – sako pašnekovas ir dar pamini, kad nors prieš atvykstant į Malį kariai buvo skiepijami nuo įvairių užkrečiamų ligų, tačiau kiekvieną dieną jam teko gerti po tabletę nuo maliarijos. R. Ramanauskas taip pat pasakojo, kad maistas bazėje buvo geras: valgydavo mėsos gaminius iš jautienos, kalakutienos, gaudavo daug daržovių ir vaisių. Pašnekovas juokavo, kad atsivalgė kiaušinių, kuriuos patiekdavo kaskart pusryčiams, o ypač laukdavo ledų, kurių gaudavo du kartus per savaitę.
Iš bokštelių stebėdamas aplinką taikdarys matydavo nuolat kažkur judančius vietinius gyventojus bei skurdžią Afrikos gamtą.
Bazėje – lietuviška atributika
Pusę metų R. Ramanauskas bendravo su kitų tautų kariais: kanadiečiais, vokiečiais, olandais, latviais, estais, šveicarais, Salvadoro kariais, kurie, nors ir būdami už tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės, paminėdavo savo šalies šventes, surengdavo tarpusavyje sporto varžybas, buvo atvykusios olandų bei vokiečių muzikinės grupės.
„Liepos 6-ąją lietuviai giedojo „Tautišką giesmę“, tiesa, kartu su visais to negalėjau padaryti, nes budėjau. Šventiškai papuoštas buvo ir Velykų stalas“, – prisimena šakietis. Jis pasakojo, kad bazėje, poilsio zonoje, yra atskiras kampelis, pilnas lietuviškos atributikos: kiekviena Lietuvių karių pamaina, išvykstanti iš bazės, kažką palieka – ši pamaina paliko Kauno „Žalgirio“ komandos marškinėlius su žaidėjų parašais. Lietuviai pavasarį turėjo galimybę dalyvauti ir Lietuvos Prezidento rinkimuose. R. Ramanauskas galėjo gauti ir siuntinį iš Lietuvos, tad šeimos pirmiausiai pasiprašė lašinių. O atvykę aplankyti vadai iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės, kurioje Remigijus tarnauja, atvežė ir lietuviškos duonos.
Išbandymas ir šeimai
R. Ramanauskas atvirauja, kad, grįžus iš misijos, kol kas mintys dar nesusigulėjo, bet sako, kad įgijo karinės patirties, sustiprėjo fiziškai ir morališkai.
„Nors iš prieš tai buvusių karių išgirdom, kad atvykus kokius du mėnesius persekios baimės jausmas, aš tos baimės jausmo taip ir nepajutau, netgi ir tada, kuomet prie prancūzų bazės susisprogdino savižudis ir mes buvome kovinėje parengtyje“, – prisimena pašnekovas ir atvirauja, kad nuo pusės laiko, praleisto misijoje, kalendoriuje žymėjo dienas iki misijos pabaigos.
Anot R.Ramanausko, jo dalyvavimas šioje misijoje, buvo nemenkas išbandymas visai šeimai. Nors su šeima turėjo galimybę kone kasdien bendrauti internetu, tačiau vieni kitų labai pasiilgo.
„Šeima puikiai vieni susitvarkė buityje, dukra savarankiškai priėmė svarbius gyvenimo sprendimus. Išvykimas pusmečiui tik sustiprino mane ir mano šeimą“, – sakė pašnekovas.
R. Ramanauskas ir kiti misijoje dalyvavę kariai buvo apdovanoti Jungtinių Tautų medaliais, o grįžę į Lietuvą iškilmingai pasitikti ir pagerbti spalio 16 d. Kaune, Kauno piliavietės aikštėje.
Ona iš Patamošupių:
