Dvidešimtmetė lukšietė Ieva Kasparaitytė – aktyvi mergina. Būdama 18 metų ji nepabūgo stoti į Krašto apsaugos savanorių pajėgų gretas, o dabar studijuoja norėdama tapti plaukimo trenere. Iš kur atsirado toks merginos ryžtas ir kaip jai sekasi siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų?

„Didžiausią įtaką prisijungti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų padarė tėtis, nes jis labai norėjo, kad aš savo ateitį siečiau su kariuomene“, – pasakoja Ieva.

Anot pašnekovės, ją paskatino ir draugai, kurie pirmiau prisijungė prie savanorių gretų. Ieva sako, kad, paklausiusi draugų nuotykių ir įspūdžių, nusprendė – „mesiu sau iššūkį ir pabandysiu“. Mergina pripažįsta, kad pradžioje teko susidurti ne su vienu išbandymu. Vienas iš jų – priprasti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Turi nešti sunkius daiktus ilgus atstumus iki paskirtos vietos, nors būdavo, kad ir pūslės iššokdavo, ir batas suplyšdavo. Kitas iššūkis yra disciplina – „keliesi be penkiolikos minučių šešios ir eini miegoti be penkiolikos minučių dešimtą valandą, ne vėliau ir ne anksčiau nei minute“. Netgi nuėjimas į tualetą buvo suskaičiuotas minutėmis, pavalgymas taip pat.  Ieva pripažįsta, kad ne mažiau sunki buvo ir psichologinė pusė, kai turi prisitaikyti prie vadų garsaus balso tembro, nurodymų, kaip ir ką daryti, tačiau pats garsiai reikšti savo nuomonės negali. Pašnekovė priduria, kad, nežiūrint patirtų sunkumų, labai mėgsta šią veiklą ir tiems vaikinams bei merginoms, kurie nori prisijungti, bet abejoja, pataria „nebijoti sau pačiam duoti iššūkį, nes gali tikrai visi, tik reikia noro ir neklausyti, ką sako kiti“.

I. Kasparaitytė  pripažįsta, kad tenka išgirsti žmones kalbant, kad toks užsiėmimas nėra moteriška veikla, bet, jos nuomone, merginų bei moterų kariuomenėje tikrai reikia. Pašnekovė patikina, kad žino tikrai puikių moteriškos lyties atstovių, kurios yra skyriaus ar būrio vadės ir puikiai susitvarko su užduotimis. Įkvėpta tokių pavyzdžių mergina tikisi, jog studijos nepamaišys tęsti šią veiklą bei ateityje planuoja siekti aukštesnio laipsnio, kad galėtų tapti skyriaus vade.

Kita nuo Ievos gyvenimo neatsiejama dalis – plaukimas. Šiuo sportu ji susižavėjo pradėjusi lankyti Jaunimo kūrybos ir sporto centro plaukimo treniruotes. Lukšietė dalyvavo varžybose ir laimėjo ne vieną medalį, tačiau pasuko ne profesionalios plaukikės keliu, o panoro tapti plaukimo trenere. Treniravimo sistemų studijas Lietuvos sporto universitete Ieva vadina pasakiškomis. Mergina pripažįsta, kad labai smagu, kai jaučia, jog studijuoja, ką nori, ir tai, kas ją ,,veža“. Ieva džiaugiasi sako pasirinkimu ir neabejoja, kad plaukimo trenerės specialybė bus paklausi ateityje. Pašnekovė sako, kad Lietuvoje plaukimas tik populiarėja: „Dabar populiariausias Danas Rapšys, kuris plečia akiratį ir kviečia jaunus žmones užsiimti šia sporto šaka, nors pradžią plaukimo populiarinime, žinoma, padarė Rūta Meilutytė.“ Taip pat baseinų Lietuvoje tik daugėja, nemažai trenerių senyvo amžiaus, tad Ieva tiems, kurie nori studijuoti šią sritį, pataria rinktis plaukimo trenerio specialybę, nes jų Lietuvoje tikrai reikia.

Nors plaukimas populiarėja kaip sporto šaka, Ieva visiems tėvams rekomenduoja: „Leiskite vaikus į baseiną.“ Merginos nuomone, plaukimas turėtų būti įgimtas dalykas, nes vis važiuojame tiek prie jūros, tiek prie ežerų. Ieva pamena diskutavusi ir su dėstytojais,  kad vaikai nemoka saugiai elgtis prie vandens ir vandenyje, todėl įvyksta daug skaudžių nelaimių. Mergina priduria, kad nebūtina leisti vaikus į profesionalaus plaukimo treniruotes, tačiau labai padeda tokios treniruotės, kuriose „vaikai pripranta prie vandens ir išmoksta, kaip reikia saugiai prie jo elgtis“. Ieva dalinasi savo pačios patirtimi, kad pirmais metais jai visai nepatiko plaukimo pamokos ir tėvams prieštaravo, kad daugiau į šiuos užsiėmimus neis. Tėvai merginai plaukimo neleido mesti, nes buvo užsibrėžę, kad Ieva ir jos brolis turi išmokti plaukti. Taip nutiko, kad merginai plaukimo treniruotės gyvenime tapo ne tik laisvalaikio praleidimo būdas. Pašnekovė tikisi, kad atsiras ir daugiau tokių vaikų, ypač dabar, kai yra valstybės finansuojama programa, kuri pradinių klasių moksleiviams suteikia galimybę mokytis plaukti, nes „vanduo nėra baisus, tik reikia mokėti su juo elgtis“.

Ieva pripažįsta, kad artimiausias jos tikslas pabaigus studijas susirasti darbą ir įgauti kuo daugiau patirties, tačiau kaip savo didžiausią profesinį tikslą įvardina svajonę „užauginti olimpinį čempioną“. Pašnekovė iškart priduria, jog suvokia, kad tai ilgas ir labai sunkus darbas. Norėdama įgyvendinti šį tikslą pirma turi įgauti labai daug patirties – „pradirbti šiame darbe ne vienerius, ne penkerius metus, o gal net dešimt metų“. Taip pat suvokia, kad nelengva užduotis bus atrasti vaikus, atletus, kurie patys norėtų užsiimti šiuo sportu profesionaliai. Plaukimas yra labai sunkus sportas, kuris reikalauja daug ištvermės, koordinacijos, visų raumenų grupių darbo, tačiau tikisi, kad vieną dieną, turėdama per daug metų sukauptos patirties, galės sėkmingai su savo auklėtiniu dalyvauti olimpiadoje.

Deimantė Bakaitytė