Liepos 20 – 21 dienomis Voniškių kaimo bendruomenės centras  įgyvendino gražią jaunimo iniciatyvą – surengė kraštotyrinę ekspediciją „Voniškių praeitis ateityje“. Net 19 jaunų žmonių ėmėsi kaimo istorijos paieškų. Jie lankėsi pas vyresnio amžiaus voniškiečius ir užrašinėjo jų prisiminimus apie žmonių gyvenimą, veiklą, pasilinksminimus, kaimo keistuolius, jaunimo išdaigas.

 

 

Pasak Voniškių kaimo bendruomenės centro pirmininko Tautvydo Šukio, idėja surinkti savo kaimo žmonių gyvenimo faktus kilo dar pavasarį. „Kadangi kaimas sensta, vis daugiau gyventojų išeina Anapilin ir gali greitai nelikti galimybės sužinoti apie praėjusių kartų gyvenimą, todėl pabandėme sujungti tai su Šakių rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų projektu ir surengti kraštotyrinę ekspediciją „Voniškių praeitis ateityje, - pasakojo T.Šukys. – Tikimės, kad tai bus tik pirmasis žingsnelis istorijos domėjimosi linkme, kad ateityje pratęsime jaunosios kartos susitikimus su garbaus amžiaus sulaukusiais voniškiečiais.“

Projektui vadovavęs Voniškių kaimo bendruomenės centro pirmininkas džiaugėsi, kad organizuoti kraštotyrinę ekspediciją ir susisteminti surinktą informaciją jam padėjo Plokščių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Gražina Kazarian. „Be jos būčiau neapsiėjęs, - atviravo T.Šukys. –  Apibendrinę duomenis, atrinkę įdomiausius faktus išleidome lankstinuką. Šis darbas užtruko, todėl teko pabaigti man vienam. Aišku, viskas netilpo. Pritrūko laiko. Ir nuotraukų nedaug galėjome įdėti, tačiau medžiagą išsaugojome skaitmeninėje laikmenoje, todėl šį darbą bus galima pratęsti. Voniškių kaimas minimas nuo 1599 metų - praėjo daugiau nei 400 metų. Daug istorinių faktų jau niekada nesužinosime.“

Kraštotyrinės ekspedicijos metu buvo apklausta 20 voniškiečių nuo 61 iki 91 metų amžiaus. Jie visi tvirtino, kad iki kolūkių išardymo, žmonės dirbo Voniškių kolūkyje. Po to teko ieškotis kitokio darbo. Darbščios kaimo moterėlės papildomai užsidirbdavo iš savo rankomis išaustų ar megztų rankdarbių. Kaip ir kiekviename kaime , taip ir čia, netrūko keistuolių, kurie savo elgesiu išsiskyrė iš kitų gyventojų. Pavyzdžiui, Voniškių kaimo keistuolis Višinskas pokario metais nelaimingo atsitikimo metu  neteko kojos, tai vietoj jos prisitvirtino medinį rąstigalį. Kitas keistuolis – Šileikiukas – vaikštinėjo po kaimą grodamas armonika ir barškindamas monetomis.

Nors sovietmečiu religinės šventės buvo draudžiamos, tačiau Šv.Kalėdas ir Šv.Velykas kaimo gyventojai visada šventė. Dideles iškilmes keldavo vestuvių ar krikštynų progomis. Ypač populiarūs buvo festivaliai, rengiami vasarą panemunėje. Kaip dabar, taip ir anksčiau, jaunimas mėgdavo papokštauti. Pavyzdžiui, paleisdavo visus kaimynų šunis ar nuskindavo uogas. Voniškiečiai senjorai prisiminė, kad tais laikais mažai kas turėjo televizorių ar radiją. Tai pas tą, kuris turėjo, vakarais užsukdavo ne vienas žinių pasiklausyti ar kokio filmo pasižiūrėti.

Voniškiečiai prisiminė, kad kai kuriuos žmones vadindavo ne pavardėmis, o pravardėmis, kurias patys sugalvodavo, kad atskirtų, apie kurį žmogų kalba. Pavyzdžiui, buvo daug Valaičių. Tai vienas buvo vadinamas Pagiriniu, kitas – Barzdukiniu, trečias – Kestančiumi. Žemaičių vyrus „pakrikštijo“ Krūminiu ir Dūminiu. Kaime buvo ir Vingių Jonas, nes eidamas vinguriavo, ir Žebriukė (taip vadino moterį, kurios mergautinė pavardė buvo Žebrauskaitė).

 Nors, pasak Voniškių kaimo bendruomenės centro pirmininko, iš pradžių vietinis jaunimas didelio entuziazmo nerodė, o į ekspediciją aktyviau registravosi studentai, tačiau galutinis rezultatas ir juos pačius nustebino – sužinojo daug įdomių faktų apie vyresnių kartų gyvenimą. Be to, jauni žmonės ne tik stovyklavo ir žaidė bendravimą bei komandinį darbą ugdančius žaidimus, bet ir kartu žiūrėjo istorinius filmus, susitiko su kraštotyrininku Antanu Bajerčiumi, „iš kirvio“ virė sriubą.