Vienam - tobulėti, gyventi, kitam tiesiog padėti sunkiame kelyje į mirtį atskuba socialinio darbuotojo padėjėjos. Ištarusios „Labas rytas“ moterys sukasi prie būtinų ruošos darbų.

Įsibėgėjant integralios pagalbos namuose projektui, vis daugiau rajono gyventojų, turinčių neįgalųjį artimąjį, gali pasinaudoti specialistų pagalba. Kaip sekasi, kai į šeimą ateina svetimas žmogus, domėjomės važinėdami pas projekte dalyvaujančius ligonius su projektą vykdančiu Šakių socialinių paslaugų centru, bendraudami su socialinio darbuotojo padėjėjomis.

 

Viena jų - vos dvidešimt metų perkopusi Jurgita kasdien atveria buvusio girininko, Šilagirio girininkijos medelyno vadovo Broniaus Kudirkos namų slenkstį. „Viskas labai priklauso nuo to, kaip jis jaučiasi. Jei jam gerai, mes bendraujame, valgome, susitvarkome namus, o jeigu sunkiau – daugiausiai laiko užima vedžiojimas, nes stengiamės, kad kuo daugiau pajudėtų. Einame tokiu specialiu žingsneliu. Iki pietų Broniui yra geriau. Tokia jo liga, kad iki pietų geriau, galima pasikalbėti, o po pietų jau nesuprasi, ką jisai sako, prasideda didžiuliai skausmo priepuoliai“,- pasakojo mergina. Vienas ligonis nebūna nei minutės, nes nesugeba nei apsiversti lovoje, nei atsistoti. B. Kudirka teigia esantis labai patenkintas Jurgita.

„Kiek žmonių ieškota slaugyti šitą žmogų... Niekas nenori slaugyti vyro. Jam reikia padėti nuolat, padėti viską. Tokiems žmonėms reikia gyviems statyti paminklus ir jais didžiuotis nuo dabar, kad pasirenka tokį darbą“,- apie Jurgitą kalbėjo Lekėčių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Alvyda Kirkickienė. – Jurgita prižiūri du ligonius ir niekada nėra pasakiusi, kad kažko nedarys. O kiek mes ieškojom, kiek šnekinom. Ypač daug registruotų darbo biržoje. Siūlėm darbą. Išgirsdavom: „Ne ne!“ O šita mergina tik nuraudo, sako: „Pamąstysiu valandą“. Ir sutiko. Tai reiškia, kad žmogus pasirengęs viskam, jis atsakingas, pareigingas. Sėkmės, stiprybės, esi mūsų pasididžiavimas.“

„Tai negi eisi prašyti pašalpų? Reikia dirbti“,- teigė Jurgita.

Susirgo B. Kudirka prieš 12 metų, o aktyvi ligos forma pasireiškė prieš dvejus metus. „Laimo liga, erkinis encefalitas, parkinsonas ir jį lydinčios komplikacijos. Tačiau žmogus deda labai daug pastangų, dirba su savimi, kadangi supranta, suvokia, kad nuo jo daug kas priklauso. „Nuostabus žmogus, aukšto intelekto, visą save atidavęs miškininkystei, bet dėl ligos ir jos komplikacijų tenka susitaikyti su realybe. Bronius labai apsiskaitęs, be literatūros, laikraščių, žurnalų, jis negali nei minutės. Gerų žmonių, direktorės ir mūsų visų pastangų dėka šiandien jis sulaukia pagalbos namuose“,- kalbėjo A. Kirkickienė.

23 metų Antanas Sabaitis, studijuojantis kompiuterinių tinklų administravimą, prieš porą metų buvo aktyvus sportininkas. „Iš paskaitų bėgdavau į treniruotes, toks buvo gyvenimas“,- prisimena vaikinas.
Vienos treniruotės metu darydamas salto šuolį vaikinas krito. Buvo pažeistas nervas ir nuo tada jis negali vaikščioti, sunkiai sekasi valdyti ir rankas. „Dar ir dabar nelabai susitaikiau su tuo, kas įvyko“,- pripažino Antanas, kuriam pirmiausiai reikėjo nugalėti ne kūną, o palūžusią dvasią. Metams sustabdęs mokslus jis šiemet vėl į juos grįžo, mankština po nelaimės vis dar sunkiai klausančias rankas. „Kiek labiau rankų trūksta negu kojų, nes jų beveik nevaldau, pirštai nejautrūs. Jei atsigautų rankos, tai būtų visai kas kita“,- teigė Antanas. Gal yra vilties? „Vilties visada yra... - ištarė vaikinas. - Buvau apstojęs, bet pastarąją savaitę vėl pradėjau sportuoti.“ Šiuo metu jis laukia, kada pradės lankyti masažuotoja bei teigia, kad didžiausią pažangą daro tuomet, kai išvyksta į reabilitacijos stovyklas.

Mokslams negalia trukdo mažiau, tiesa, nelengva dirbti kompiuteriu, pavyzdžiui, spausdinti Antanas gali tik sulenkto nykščio sąnariu. „Buvau išėjęs akademinių, o dabar vėl mokausi, aišku, jau nuotoliniu būdu. Per „Skype“ susisiekiu su dėstytoja“,- pasakojo vaikinas.

„Daug ką daro genai, išsilavinusi šeima, mama mokytoja, todėl ir Antanas nepasiduoda, jis yra labai stiprus“,- džiaugėsi vaikinu A. Kirkickienė. „Nesu labai stiprus“,- teatsakė Antanas, išgirdęs tai.

Ar liko draugų? „Taip. Internetu jų daug, gyvai – sumažėję. Užsuka buvę klasiokai. Kai kurie draugai vežasi papramogauti, bet dažniausiai tie, kurie toli gyvena, grįžta iš Airijos“,- kalbėjo Antanas. Jis artimai bendrauja su pussesere, kuri kasdien užsuka į svečius.

Visi, kurie Antaną pažįsta, tikina, kad padaryta didžiulė pažanga. Šakių socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė džiaugiasi, kad šis vaikinas kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, koks buvo iškart po nelaimės.

 „Pagalba namuose reikalinga, negali artimieji atiduoti visą savo laiką vien man. Jie turi savo gyvenimą, man tik padeda“,- teigė Antanas. A. Kirkickienė giria vaikiną lankančią Daivą ir tikina, kad ji yra kultūringa, darbšti, intelektuali. Iš pradžių nerimavusi Daiva puikiai pritapo prie šeimos. „Ieškodami darbuotojo mes pradedame nuo ligonio, žiūrime, ką jis prisileidžia“,- teigė V. Bielskienė.

Antaną prižiūrinti slaugytoja ir ligoniui padeda, ir valgyti pagamina. „Kiek žinau, jau šeimininkai ją stabdo, kad mažiau dirbtų“,- pasakojo V. Bielskienė.

Direktorė teigė, kad visada stengiasi įdarbinti vietinius gyventojus. „Šakių mieste mes lankomų ligonių turime mažai. Daugelis jų  – išsibarstę po atokiausius rajono kaimus. Visada noriu, kad į šeimą, pas žmogų ateitų vietinis gyventojas, todėl darbuotojų ieškau per seniūnijų socialines darbuotojas, kurios labai gerai pažįsta savo miestelio gyventojus ir gali tinkamai rekomenduoti. Tai visada pasiteisina. Be to, pacientas labiau pasitiki, kai jį prižiūri nuo seno pažįstamas žmogus. Ir pačiam darbuotojui nereikia važinėti toli, taip yra visiems patogiau. Noriu pasakyti, kad labai didžiuojuosi savo darbuotojais, jie atlieka milžinišką darbą“,- teigė V. Bielskienė.