Daugeliui gerai pažįstama, aktyvi rajono moksleivė Gustė Žukauskaitė, baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, pasirinko ne studijas kurioje nors aukštojoje mokykloje, bet savanorystę ir išvyko į Slovėniją. Zagorės mieste prie Savos upės (Zagorje ob Savi) ji dirba pagrindinėje mokykloje ir Jaunimo centre.

Gustė atvira – iki pat mokyklos baigimo domėjosi įvairiomis studijų programomis, tačiau taip ir neatrado tos srities, ką norėtų toliau veikti savo gyvenime. Kadangi visuomeninėje veikloje jai dažnai teko savanoriauti, padėti organizuoti įvairius renginius, ji nusprendė paieškoti galimybių užsienyje – pažinti save, išbandyti kažką naujo.

„Mintis tapti mokytoja seniai kirbėjo mano galvoje. Labai norėjau pasimatuoti šią profesiją, nes ji mane visada žavėjo. Kai pradėjau domėtis, kur galėčiau pabandyti mokytojauti, gavau begales pasiūlymų ir galimybių padirbėti kitur – vaikų darželiuose, jaunimo centruose, tačiau aš ieškojau mokyklos. Po kurio laiko mane susirado viena Slovėnijos organizacija ir pasiūlė darbą mokykloje, kuri jau gal 10 metų priima savanorius iš kitų šalių. Tai buvo metų pradžioje, todėl iki birželio turėjau laiko apsispręsti, ar tikrai to noriu“, – prisiminė savanorė.

Mokykloje, kurioje ji savanoriauja, save gali išbandyti daugelyje veiklų – vesti pamokas ir būrelius, organizuoti ekskursijas ir įvairius renginius, prezentacijas 1–9 klasių mokiniams. Šiandien G. Žukauskaitė gali patvirtinti, kad labai skiriasi pasiruošimas pirmokų ir devintokų pamokoms.

„Kadangi mane priimanti organizacija yra Jaunimo centras, tad vieną dieną per savaitę aš dirbu ir ten kartu su dviem merginomis iš Ispanijos ir Vokietijos, su kuriomis kartu gyvename. Jos savanoriauja tik Jaunimo centre ir organizacijose, kurios bendradarbiauja su centru“, – pasakojo Gustė.

Pasak jos, gyvenant su kitų tautybių žmonėmis, pasijaučia kultūriniai skirtumai kad ir dirbant namų ruošos darbus, tačiau tai ir plečia mąstymą, sugebėjimą išeiti iš savo komforto zonos, išmokti prisitaikyti, pažinti save, pažvelgti, kaip reaguoji į vieną ar kitą situaciją. Be to, bendravimas vyksta anglų kalba ir kartais būna sunku paaiškinti, nes lietuviškai susikalbėti, atrodo, būtų paprasčiau, tačiau, pasitelkus į pagalbą gestus, vis tiek kažkaip pavyksta išsiaiškinti. Mūsų kraštietė pastebėjo, kad tarp Slovėnijoje savanoriaujančio jaunimo yra bene jauniausia, nes jai tik 18-ka, o kitiems beveik 30 metų.

„Savanoriaudamas pamatai, kad pasaulis yra ne tik Lietuva, bet ir daug kitų šalių, kitų tautų žmonių“, – atviravo G. Žukauskaitė, besigrožinti kalnuota Slovėnijos vietove, kur net atrodo per daug gryno oro, nes aplinkui vien miškai.

Paklausta, ar nesigaili išvykusi savanoriauti, o ne studijuoti, ji patikino, kad tikrai ne, nes čia jaučiasi kaip namuose, žmonės labai draugiški ir nuoširdūs. Pasak jos, būtent šioje Europos solidarumo korpuso programoje galima dalyvauti tik vieną kartą, nors ir norėtųsi pagyventi dar ne vienoje šalyje.

„Nors ne vienas manęs klasė, kodėl aš pasirinkau Slovėniją, tačiau visiems atsakiau, kad aš rinkausi projektą ir veiklą, o ne šalį. Tačiau jaučiu, kad labai gerai padariau, jog čia atvykau, nes įdomu pažinti bet kurią šalį“, – džiaugėsi savanorė, skatindama ir kitus jaunus žmones išbandyti šią programą, išeiti iš savo komforto zonos ir, vos baigus mokyklą, neskubėti daryti svarbių sprendimų.

Ji pasakojo, kad vakarais žaidžia tinklinį arba badmintoną, išeina pasivaikščioti po kalnus, bendrauja su kitais savanoriais, vietiniu jaunimu, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir keliauja. Mat Slovėnija yra labai geroje geografinėje padėtyje – iš čia per dvi valandas gali nuvažiuoti į Italiją, Austriją, Vengriją ar Kroatiją.

Lygindama Lietuvos ir Slovėnijos švietimo sistemas, Gustė pastebėjo esminį skirtumą – Slovėnijos moksleiviai orientuoti į smagų mokymosi procesą, o ne į rezultatą, mokinys turi gauti nustatytą pažymių skaičių ir ne daugiau, tad visi mokiniai lygūs. Be to, mokykloje negalima naudotis telefonais ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu. Atėję į mokyklą, vaikai persiauna batus į šlepetes ir pirmiausiai valgo pusryčius, pamokos prasideda 8.20 val. Po poros pamokų visi mokiniai gauna užkandį, o po penkių pamokų – pietus. Jiems nereikia nešiotis pinigų, nes mokykla mėnesio pabaigoje išrašo sąskaitas už maitinimą ir tėvai apmoka.

„Gaminamas vienas patiekalas, kurį visi valgo. Ir nėra čia taip, kad aš to nenoriu, aš to nevalgau. Visi yra lygūs. Visi laimingi“, – konstatavo G. Žukauskaitė, neslėpdama, kad daug ką norėtų perkelti ir į Lietuvos mokyklas.

Kviesdama jaunus žmones savanoriauti ir pažinti pasaulį, ji skatino sekti ne stereotipais, o daryti tai, kas suteikia jų gyvenimui džiaugsmo.