Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius darbui rajono priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje atidavė Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komandos ugniagesys gelbėtojas Alfredas Ambraziūnas (kairėje), už tai jam ir padėkojo Šakių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Gintautas Vedegys. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Ilgametį Šakių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komandos ugniagesį gelbėtoją Alfredą Ambraziūną į pensiją jo kolegos ir vadovai išlydėjo dėkodami už ilgametį darbą ir linkėdami daugiau laiko skirti sau ir savo pomėgiams.
Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius darbui rajono priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje atidavęs 72-ejų metų naumiestietis A. Ambraziūnas ankstų gegužės 10 d. rytą buvo apsuptas savo kolegų bei tarnybos vadovų jau buvusioje darbovietėje Kudirkos Naumiestyje.
„Alfredas negailėjo patarimų savo kolegoms, negailėjo darbe pastangų. Aišku, tą patirtį galima niekam neperduoti, išsinešti, bet Alfredas iki pat paskutinės darbo minutės tarnybą atliko labai, labai atsakingai. O sukauptą patirtį, patarimus, kurių visada prireikia jaunesniems kolegoms, labai nuoširdžiai perdavė jaunajai kartai“, – teigė savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Gintautas Vedegys.
Jis padėkojo A. Ambraziūnui už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą bei ilgametį darbą.
Prie sveikinimo žodžių prisijungė ir Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Virginijus Rekešius. Jis pasakojo, kad Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komanda buvo ir jų padalinys.
„Ir mums teko kartu dirbti. Alfredas yra technikos žmogus. Noriu palinkėti daugiau laiko skirti sau ir susirasti sau malonią veiklą“, – kalbėjo V. Rekešius.
Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komandos vyrai taip pat padėkojo kolegai, kad šis buvo komandos racionalizatorius, naujų idėjų įgyvendintojas, bei atsiminimui įteikė nuotraukose užfiksuotas darbo akimirkas.
„Linkiu visiems tiek maždaug išdirbti, kiek ir aš išdirbau. Laikas greitai bėga, atrodo, visai neseniai pradėjau dirbti. Bet viskam pabaiga ateina...“ – sakė kolegoms A. Ambraziūnas.
Jis priešgaisrinėje apsaugoje pradėjo dirbti 1987 m., prieš tai dirbo vairuotoju tuometiniame Naumiesčio linų fabrike. Prisimena, kad tuomet į gaisrus vyko su ZIL-131 markės automobiliu, vėliau tarnyba gavo GAZ-53 gaisrinį automobilį. Šiandien A. Ambraziūnas vardija ir kolegas, su kuriais dirbo, tai Jonas Merčaitis, Juozas Baltrušaitis. Sako, kad tuomet dirbo tik penkiese, gaisrų gesinti važiuodavo po vieną ugniagesį.
„Visos tarnybos metu gal keturis kartus keitėsi ir Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komandos pavadinimas. Priklausėm ir seniūnijai, ir Šakių priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, pastaruoju metu rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai. Bet darbas išliko tas pats – padėti žmogui“, – kalbėjo A. Ambraziūnas.
Pasak ugniagesio, anuomet vykdavo gesinti tik gaisrų, gelbėjimo darbų neatlikdavo.
„Buvo laikai, kai gaisrų mastai buvo daug didesni. Degdavo pastatai, tokie kaip, pavyzdžiui, fermos degdavo kelias paras. Tuomet, kilus gaisrui, kolūkis mobilizuodavo visą techniką padėti likviduoti gaisrą“, – prisiminė A. Ambraziūnas.
Pasak ugniagesio, Kudirkos Naumiesčio ir aplinkinės žemės vis dar atiduoda pavojingus karo laikų sprogmenis.
„Dažnokai tekdavo vykti į iškvietimus dėl rastų sprogmenų, ypač, kai prasideda pavasariniai žemės darbai. Ugniagesiai turi jais pasirūpinti, kol atvyks išminuotojai“, – teigia pašnekovas.
Teiraujamės, ar pasitaikė keistų iškvietimų.
„Buvę, kad išvažiavęs blaškaisi ir nerandi to gaisro. Bet čia taip nutikdavo anuomet, kai informaciją gaudavom laidiniu telefonu. Pasitaikydavo melagingų pranešimų. Dabar tokį pranešėją lengvai nustato. Ir skenduolių ieškojau Šešupėje, ir gaisrus gesinau, ir nuvirtusius medžius nuo kelio traukiau, ir sprogmenis saugojau“, – vardija A. Ambraziūnas pridurdamas, kad dažnai vykdavo į iškvietimus ir Vilkaviškio rajone.
Ugniagesys pasakojo, kad tekę vykti į porą gaisrų, kurie pasibaigė tragiškai – Sintautuose gaisre žuvo senolė, gretimo rajono Gutkaimio kaime rado gaisre uždususį vyrą.
Paklaustas, ar pats turi baimės jausmą, Alfredas nesutrinka. Sako, kad visi žmonės turi sveiką baimės jausmą, kuris moko lemiamu momentu neprarasti atsargumo, pripažįsta – ugniagesio darbe daug rizikos ir streso.
„Gavęs iškvietimą ir nuvykęs į gaisrus, autoavarijas ir kitus gelbėjimo darbus, nežinai, kokią situaciją rasi. Turi reaguoti žaibiškai. Aišku, vėliau prisijungia ir kolegos iš Šakių su specialia gelbėjimo įranga, bet pačius pirmuosius darbus atlieki pats, – sako ugniagesys. – Kai matai streso apimtą žmogų, o čia reikia gesinti gaisrą ir dar tą nelaimės ištiktą žmogų nuraminti.“
A. Ambraziūnas atvirauja, kad dažniau ugniagesiai sulaukia priekaištų nei padėkų.
„Kai žmogui nutinka bėda, atrodo, kad ugniagesiai ilgai važiuoja ir ilgai gesina gaisrą. Dažnai būna sunku privažiuoti iki gaisravietės. Pasitinka ir neblaivūs gyventojai. Dabar lengviau Naumiestyje su vandeniu, yra įrengti gaisriniai hidrantai“, – tikina pašnekovas.
Jis 2014 m. sėdo ir į naujutėlaitį priešgaisrinį automobilį „Iveco Magirus“. Tuomet visa ugniagesių komanda patys įsirengė erdvesnį garažą, mat naujasis automobilis ankstesnėse patalpose tiesiog netilpo.
Paklaustas apie šeimą, A. Ambraziūnas sako, kad jo pasirinkimą dirbti ugniagesiu šeima palaikė, apsiprato, tiesa, jo pėdomis du sūnūs nepasuko, pasirinko informacines technologijas, užtat anūkas retkarčiais apsilankydavo senelio darbovietėje.
Paklaustas, ką veiks išėjęs į užtarnautą poilsį, A. Ambraziūnas pasakojo, kad turi ir kitą užsiėmimą – dirba santechniku gimnazijoje: „Be darbo nesėdėsiu. Turiu sode keletą bičių šeimų. Tikrai turėsiu, ką veikti.“
Jis priešgaisrinėje apsaugoje pradėjo dirbti 1987 m., prieš tai dirbo vairuotoju tuometiniame Naumiesčio linų fabrike. Prisimena, kad tuomet į gaisrus vyko su ZIL-131 markės automobiliu, vėliau tarnyba gavo GAZ-53 gaisrinį automobilį. Šiandien A. Ambraziūnas vardija ir kolegas, su kuriais dirbo, tai Jonas Merčaitis, Juozas Baltrušaitis. Sako, kad tuomet dirbo tik penkiese, gaisrų gesinti važiuodavo po vieną ugniagesį.
„Visos tarnybos metu gal keturis kartus keitėsi ir Kudirkos Naumiesčio ugniagesių komandos pavadinimas. Priklausėm ir seniūnijai, ir Šakių priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, pastaruoju metu rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai. Bet darbas išliko tas pats – padėti žmogui“, – kalbėjo A. Ambraziūnas.
Pasak ugniagesio, anuomet vykdavo gesinti tik gaisrų, gelbėjimo darbų neatlikdavo.
„Buvo laikai, kai gaisrų mastai buvo daug didesni. Degdavo pastatai, tokie kaip, pavyzdžiui, fermos degdavo kelias paras. Tuomet, kilus gaisrui, kolūkis mobilizuodavo visą techniką padėti likviduoti gaisrą“, – prisiminė A. Ambraziūnas.
Pasak ugniagesio, Kudirkos Naumiesčio ir aplinkinės žemės vis dar atiduoda pavojingus karo laikų sprogmenis.
„Dažnokai tekdavo vykti į iškvietimus dėl rastų sprogmenų, ypač, kai prasideda pavasariniai žemės darbai. Ugniagesiai turi jais pasirūpinti, kol atvyks išminuotojai“, – teigia pašnekovas.
Teiraujamės, ar pasitaikė keistų iškvietimų.
„Buvę, kad išvažiavęs blaškaisi ir nerandi to gaisro. Bet čia taip nutikdavo anuomet, kai informaciją gaudavom laidiniu telefonu. Pasitaikydavo melagingų pranešimų. Dabar tokį pranešėją lengvai nustato. Ir skenduolių ieškojau Šešupėje, ir gaisrus gesinau, ir nuvirtusius medžius nuo kelio traukiau, ir sprogmenis saugojau“, – vardija A. Ambraziūnas pridurdamas, kad dažnai vykdavo į iškvietimus ir Vilkaviškio rajone.
Ugniagesys pasakojo, kad tekę vykti į porą gaisrų, kurie pasibaigė tragiškai – Sintautuose gaisre žuvo senolė, gretimo rajono Gutkaimio kaime rado gaisre uždususį vyrą.
Paklaustas, ar pats turi baimės jausmą, Alfredas nesutrinka. Sako, kad visi žmonės turi sveiką baimės jausmą, kuris moko lemiamu momentu neprarasti atsargumo, pripažįsta – ugniagesio darbe daug rizikos ir streso.
„Gavęs iškvietimą ir nuvykęs į gaisrus, autoavarijas ir kitus gelbėjimo darbus, nežinai, kokią situaciją rasi. Turi reaguoti žaibiškai. Aišku, vėliau prisijungia ir kolegos iš Šakių su specialia gelbėjimo įranga, bet pačius pirmuosius darbus atlieki pats, – sako ugniagesys. – Kai matai streso apimtą žmogų, o čia reikia gesinti gaisrą ir dar tą nelaimės ištiktą žmogų nuraminti.“
A. Ambraziūnas atvirauja, kad dažniau ugniagesiai sulaukia priekaištų nei padėkų.
„Kai žmogui nutinka bėda, atrodo, kad ugniagesiai ilgai važiuoja ir ilgai gesina gaisrą. Dažnai būna sunku privažiuoti iki gaisravietės. Pasitinka ir neblaivūs gyventojai. Dabar lengviau Naumiestyje su vandeniu, yra įrengti gaisriniai hidrantai“, – tikina pašnekovas.
Jis 2014 m. sėdo ir į naujutėlaitį priešgaisrinį automobilį „Iveco Magirus“. Tuomet visa ugniagesių komanda patys įsirengė erdvesnį garažą, mat naujasis automobilis ankstesnėse patalpose tiesiog netilpo.
Paklaustas apie šeimą, A. Ambraziūnas sako, kad jo pasirinkimą dirbti ugniagesiu šeima palaikė, apsiprato, tiesa, jo pėdomis du sūnūs nepasuko, pasirinko informacines technologijas, užtat anūkas retkarčiais apsilankydavo senelio darbovietėje.
Paklaustas, ką veiks išėjęs į užtarnautą poilsį, A. Ambraziūnas pasakojo, kad turi ir kitą užsiėmimą – dirba santechniku gimnazijoje: „Be darbo nesėdėsiu. Turiu sode keletą bičių šeimų. Tikrai turėsiu, ką veikti.“
Mindaugas iš Zapyškio:
