Praėjusių metų lapkritį Lukšiuose duris atvėrė „Šlepetija“. Užsukus čia pasižvalgyti, akys apraibo nuo įvairiausių šlepečių spalvų ir modelių – kailinių, lininių, odinių. Kiekvienas gali rasti tai, ko nori. Šeimos verslas leidžia būti lankstiems ir išpildyti visus pirkėjų pageidavimus. Individualios įmonės savininkas Tadas Bybartas patikino, kad išrankiausiems klientams gali pasiūti ir vardines šlepetes.

 

 

Pasak lukštiečio, šiandien Lietuvoje veikia daug specializuotų batų parduotuvių, tačiau tokios, kurioje būtų prekiaujama vien tik šlepetėmis – tikrai nėra. Todėl jis nusprendė užpildyti šią nišą – gaminti šlepetes ir jau netolimoje ateityje pardavinėti jas specializuotose šlepečių parduotuvėse.

„Tai padaryti ne taip paprasta, bet įmanoma. Pirmiausiai reikia sukurti sistemą, sugrupuoti gaminius, kad galėtume imtis konkrečių užsakymų, - savo vizija dalijosi Tadas, rankų darbo šlepetėmis prekiaujantis Jurbarko turguje ir įvairiose mugėse. – Be to, yra žmonių, kurie niekada nieko neperka turguje, daugėja apsiperkančių internetinėje erdvėje, todėl ketinu  netrukus atidaryti ir elektroninę parduotuvę.“

Paklaustas, kaip kilo idėja siūti ir prekiauti būtent šlepetėmis, vaikinas neslėpė, kad jo mama ir sesuo Lidija jas šeimai siuva jau nuo sovietinių laikų, todėl net neatsimena, kad būtų kada nešiojęs pirktas šlepetes. Be to, šlepetes seniai siuva ir jomis prekiauja jo dėdės Algimanto ir Astos Bybartų šeima. Tad galima sakyti, tai jau ne tik šeimos, bet ir giminės verslas.

Kaip ir dažnam jaunam žmogui, Tadui rūpėjo pasidairyti po užsienio šalis, pažiūrėti, kaip ten žmonės gyvena, kiek galima užsidirbti. Jis pusantrų metų skynė apelsinus Ispanijoje, pakeliavo po Portugaliją, vėliau įrenginėjo parduotuves Berlyne, dirbo pas ūkininką Norvegijoje. „Manęs daugelis klausė, kodėl grįžtu į Lietuvą, nes darbo Norvegijoje turėjau visoms 24 valandoms per parą, - pasakojo vaikinas. – Dirbau viską, kol supratau, kad ten aukso kalnai nelaukia, kad geriausiai save galiu realizuoti tik gimtajame krašte.“

„Manau, kad lietuviai per daug verkia ir nemoka įvertinti to, ką turi, - kalbėjo lukšietis. - Gyvendami užsienyje ilgisi Lietuvos, o sugrįžę keikia, kad čia viskas blogai. Tai toks nacionalinis mūsų bruožas. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo suvokimo. Dažnai dirbdami užsienyje, neįžvelgia, kuo galėtų užsiimti savo šalyje. Nereikia nieko kaltinti, tik save. Ten ta pati rutina, tas pats darbas.“

Tado manymu, reikia netingėti ir nugalėti savo baimes – tada galima viską pasiekti. „Didžiausias mūsų gyvenimo ir svajonių išsipildymo stabdis yra baimės ir nemokėjimas atsipalaiduoti ir į viską žvelgti paprasčiau. Mes ieškome sunkumų ten, kur jų nėra. Iš skruzdės galime dramblį padaryti. Per egzaminą nemokame išspręsti paprasčiausių nesudėtingų užduočių. Vadinasi, visa problema - mūsų galvose, - tikino vaikinas. – Aš baimių atsikračiau dirbdamas užsienyje. Supratau, kad visi gyvenimo iššūkiai duodami tam, kad išmoktume nugalėti sunkumus.“

Aišku, savo verslo pradžia buvo nelengva - visą pelną tekdavo investuoti į medžiagas. Tačiau tai, pasak lukšiečio, jį išmokė pasitikėti minties galia. „Kai pamačiau, kad mūsų mintys ir žodžiai pildosi, tegul ne kitą diena, ne po trijų mėnesių, o po metų, kitų, supratau, kaip svarbu save kontroliuoti. Kodėl kai kuriems žmonėms nesiseka? Todėl, kad jie save užprogramuoja nesėkmei, nuolat verkšlendami, kaip jiems blogai, - tvirtino Tadas. – Svarbiausia pačiam savo viduje tvirtai žinoti, kad neįmanomų dalykų nėra. „Apple“ – Amerikos korporacija, kuri projektuoja ir gamina žinomiausius plataus vartojimo elektronikos ir programinės įrangos produktus, kažkada savo veiklą irgi pradėjo nuo nulio.“

Vaikinas prisiminė, kad mokytojai, išgirdę, jog jis ketina studijuoti aukštojoje mokykloje, ne vienas sakė: „Tu aukščiau bambos nešok!“. Nepaisant to, jis visada žinojo, ko nori, ir tvirtai ėjo savo keliu – įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir sėkmingai jį baigė. „Kuo labiau mane žemina, tuo aukščiau galvą norisi pakelt, - tvirtino lukšietis. – Nereikia dėl to nosies nuleist ir teisti kitų - juos gyvenimas nubaus. Lazda turi du galus – antras muša skaudžiau...“

Lukšietis neslėpė, kad labai daug išmoko dirbdamas „Amway“ kompanijoje. „Išklausiau daug verslumo mokymų, ne kartą važiavau į seminarus Austrijoje. Ten pesimistų nebuvo. Susirinkdavo visi pozityvūs ir iniciatyvūs žmonės ir tai davė postūmį į priekį, - pasakojo Tadas. – Kartais sakoma, kad pinigai sugadina žmogų. Sugadina tuos, kurie neturi žmogiškumo. Tačiau jie versle aukščiau savo kartelės niekada  nepakils. Vertybė yra ne pinigai, o žmogiškumas.“

Tado teigimu, jo tikslas ne tik parduoti šlepetes, bet parduoti taip, kad tas pats žmogus vėliau sugrįžtu nusipirkt kitų. Ir  ne vienas, o su draugais. Jis supranta, kad vien dėl to privalo nuolat tobulėti, augti, taisyti padarytas klaidas ir neužmigti ant savo pasiekimų. „Žmogus visą gyvenimą turi mokytis ir kažkuo domėtis, nes, jei tik sustoji – bukėji. Jei užmiegi – ritiesi atgal. Todėl visada reikia žiūrėti ne atgal, o į ateitį“, - įsitikinęs jaunasis verslininkas, kuris prie mamos siuvimo mašinos sėsdavo vos sulaukęs penkerių metų, o nuo keturiolikos tvirtai žinojo, kad kažkada turės savo verslą.