Antradienį pasikalbėti apie darbo jėgos stygių mero kabinete susirinko darbo biržos, verslo informacijos centro, Marijampolės profesinio rengimo centro ir UAB „Nemira“ atstovai. Nors pastaroji įmonė planų plėstis ir įsikurti laisvojoje ekonominėje zonoje neatsisako ir dabar, tačiau bent kol kas jų ketinimus gerokai riboja norinčių ir gebančių dirbti žmonių trūkumas. Tad susitikimo metu ir bandyta ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos.

Meras Edgaras Pilypaitis akcentavo, kad jei institucijos nesusikalbės tarpusavyje, ko gero, kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus problemos nepavyks išspręsti. O kad to susikalbėjimo galėtų būti daugiau, pripažino ir pačių institucijų atstovai. Praėjo tie laikai, kaip sako rajono vadovas, kai darbo birža galėjo tiesiog pagal sąrašus atsirinkti galinčius dirbti.

„Tikrai nepatogiai jaučiuosi prieš darbdavius, nes ne tik sunkiai užpildome darbo vietas, bet kartais to ir išvis nepavyksta padaryti. Visoje Lietuvoje situacija darbo rinkoje stipriai keičiasi“, – minėjo Marijampolės teritorinės darbo biržos Šakių skyriaus vedėja Aldona Stasiulienė.

Pasak medinių namelių gamyba, orientuota daugiausiai į Švedijos rinką, užsiimančios UAB „Nemira“ Šakių padalinio vadybininkės Linos Bacevičiūtės, įmonėje labiausiai trūksta apdailininkų, stalių, plytelių klojėjų bei stogdengių. Jau metus veikiančiame Šakių padalinyje šiuo metu dirba 19 žmonių. 16 iš jų darbuojasi gamyboje, trys – administracijoje, tačiau įmonės vadovybė norėtų, kad skaičius išaugtų iki 30–40 žmonių ar dar daugiau. Pasak vadybininkės, yra ir sėkmingų pavyzdžių, kai iš darbo biržos atėję bedarbiai nori dirbti. Būtent taip jų įmonėje atsirado santechnikas Mindaugas Ramanauskas, kuris, L. Bacevičiūtės žodžiais, dabar komandoje tiesiog nepakeičiamas. Deja, tai pavieniai atvejai, nes dažniausiai išryškėja net ne kvalifikacijos stoka, bet elementarus nenoras dirbti. Įmonės atstovai sako esantys neišrankūs, neribojantys nei žmonių amžiaus, nei lyties, svarbu, kad apskritai norėtų dirbti.

„Mūsų profilis – vidaus darbai. Tai švarus darbas, nereikia stovėti lauke ant pastolių ir krauti plytų, kaip galbūt įsivaizduojama“, – sakė įmonės direktorius Donatas Gurnys, pridurdamas, kad yra galimybių išvykti padirbėti ir į užsienį, nes produkcija orientuota ne į Lietuvos rinką.

Jis minėjo, kad kaip buvo, taip ir liko planas Šakiuose pastatyti fabriką bei išplėsti padalinį (pati įmonė įsikūrusi Kaune), tačiau atlikę rinkos tyrimą suprato, kad niekaip negali surasti tiek žmonių, kiek reikia. Ir su tuo susiduriama kiekvieną dieną. Tad ką daryti?

Geranoriškai „Nemiros“ atėjimą į rajoną priėmė ir savivaldybė, kuri laisvojoje ekonominėje zonoje buvo įsipareigojusi atlikti melioracijos bei kitus darbus, paruošti teritoriją, tačiau, iš įmonės nesulaukusi konkretesnių ketinimų, darbus pristabdė. Jei nesiorientuojama į konkretų investuotoją, tai yra „Nemirą“, teritorija galėtų būti tvarkoma kitaip, tad valdžia nori konkretaus įmonės apsisprendimo. Visgi įmonės vadovybė atsakymą dėl planų įsikurti laisvojoje ekonominėje zonoje savivaldybės administracijai planuoja pateikti iki rugsėjo 15 d., po įmonės savininkų ir vadovų pasitarimo.

Štai įmonės projektų vadovas Kęstutis Jorudas susitikimo metu teiravosi, galbūt bendradarbiaujant su darbo birža būtų galima tartis, kad įmonė taptų savotiška mokykla: tam tikrą laiką nemokėtų darbuotojui algos, bet jį apmokytų, nes dabar nemažai laiko, pastangų ir resursų skiriama neprofesionaliems darbininkams, kurie įgiję praktikos kartais palieka įmonę.

Visgi akivaizdu, kad niekas neprivers žmogaus rinktis nei konkrečios įmonės, nei konkrečios specialybės. Pasak biržos Šakių skyriaus vedėjos A. Stasiulienės, nors reikiamos programos yra, tačiau jos ne visada įtinka darbo biržos klientams. Be to, ypač daug bedarbių gyvena kaimiškose vietose, yra ne tik nemotyvuoti, bet ir nemobilūs, kartais turintys žalingų įpročių.

Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus vedėja Marija Jurgilienė informavo, kad pernai apdailininko-statybiniko profesiją įgijo septyni studentai. Pagal darbo biržos programą tokią specialybę rinkosi tik du žmonės, tad nors konkrečių specialistų reikia, mokytis nėra kam. Nepaisant to, ir M. Jurgilienė, ir A. Stasiulienė ne kartą pabrėžė, kad visoms suinteresuotoms pusėms susikalbėti ir bandyti keisti situaciją galima. Planuojama glaudžiau bendradarbiauti, žmones dažniau vežti į konkrečią darbo vietą pasižiūrėti, o studentus taip pat galima nukreipti į įmonę atlikti praktikos. Tuomet jau įmonės reikalas, kaip prisivilioti darbuotoją. M. Jurgilienė siūlė darbdaviui mokėti pasirinktiems studentams stipendiją, o šie, savo ruožtu, įsipareigotų už tai kelerius metus dirbti įmonėje.

„Nebuvo jokio kontakto ir tikrai nė vieno nenukreipėme pas jus, nors trečio kurso studentai turi atlikti 15 savaičių praktiką“, – nesusikalbėjimo ir nebendravimo pavyzdį pateikė Kudirkos Naumiesčio profesinio rengimo centro vedėja.

Ji paminėjo, kad  studentai vežami į Marijampolės „Mantingą“, kur gali susipažinti su gamybos procesu, tad kodėl, pavyzdžiui, tas pats negalėtų vykti ir Šakiuose „Nemiroje“.

Susitikimo metu prabilta ir apie tai, kad pačios įmonės rankose sklaida bei visuomenės informavimas apie save. Gal daugelis net nežino, kad tokia įmonė yra ir kad jai reikalingi tam tikrų sričių darbuotojai, ar kokia yra jos darbo specifika. Kad verslas galėtų plėstis, viliamasi pasinaudoti verslo rėmimo programos lėšomis ir parama rinkodarai, tačiau tai irgi tik pasvarstymai, nes pagal galiojančius nuostatus, remiamos gali būti tik rajone registruotos įmonės. Šiuo atveju UAB „Nemira“ mūsų krašte tik vykdo veiklą, o registruota kitur.

Tad pasiskirstę konkrečius namų darbus įvairių institucijų atstovai tikisi dar kartą susirinkti ir bandyti tartis, kaip spręsti darbo jėgos stygiaus problemą.