Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis pasigenda didesnio rajono vadovų dėmesio žemės ūkio sektoriui, laukia ir naujosios valdžios sprendimų, nes spręstina problema yra ne viena. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Praeitų metų lapkričio mėnesį visos Lietuvos žemdirbiai, norėdami į jų problemas atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį, statė laukuose žalius kryžius, su technika išvažiavo į gatves. Kalbiname rajono žemdirbius, juos atstovaujančių organizacijų vadovus, kokie buvo metais ir kokias perspektyvas mato žemės ūkio sektoriuje.
Pagausėjo gretos
Kaip sekasi atstovauti žemdirbių interesams, teiraujamės Šakių rajono žemdirbių asociacijos pirmininko Rimanto Valiuko. Jis pasidžiaugė, kad organizacijoje daugėja narių, kurių dabar per šimtą, kad įsijungia daugiau jaunimo. Kartu su rajono žemės ūkio skyriumi buvo vedami mokymai, atgaivinti kasmėnesiniai žemdirbių susirinkimai, tiesa, nuo naujų metų asociacija tokius susirinkimus planuoja nuotoliniu būdu.
„Norint vertinti prabėgusius metus, reikia žiūrėti, kokie žemdirbiams šie metai buvo, manau, kad metai buvo geri. Pasikeitė Lietuvoje valdžia, Žemės ūkio ministras, kuris, manau, įneš pokyčių, bet ne žemdirbių naudai, juolab kad yra aplinkosaugininkas. Vėl lengvatos žemdirbių dyzelinui valdžiai užkliūva“, – svarstė R.Valiukas.
Mažos supirkimo kainos
Pakalbintas pienininkystės sektoriaus atstovas, 150 karvių auginantis girėniškis ūkininkas Ramūnas Kaunas tvirtino, kad šie metai prasti dėl mažų pieno supirkimo kainų.
„Pieno perdirbėjai dėl tokių kainų aiškinosi, kad dėl pandemijos strigo pieno produkcijos eksportas. Apie tolimesnes perspektyvas pienininkystėje šiandien nesvarstau, kadangi turiu mišrų ūkį. Šiemet geriau pasisekė su javais. Nežinau, kaip reiktų organizuoti veiklą, jei ūkyje įsisuktų koronavirusas, nes tokiu atveju būtų sudėtinga pasirūpinti didžiuliu galvijų ūkiu“, – kalbėjo iš viso 400 ha žemės dirbantis R. Kaunas.
Sudargo krašto ūkininkas Ričardas Lekavičius, auginantis mėsinius galvijus, sako, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvos žemės ūkyje, nebūtų susapnavęs net juodžiausiame sapne.
„Pavasarį paskelbus pirmą karantiną gyvulių supirkimo kainos krito trečdaliu ir, deja, taip ir laikosi iki dabar. Pardavimai nepadengia savikainos, devynių mėnesių periodą galima pavadinti kybojimu, bet su tokiomis supirkimo kainomis kita vasara gali būti ir paskutinė. Dirbti metai iš metų į minusą neina“, – apmaudo neslėpė ūkininkas.
Teiraujamės, ką, jo nuomone, davė praeitų metų žemdirbių protesto akcijos. Pasak pašnekovo, valdžia atsisakė dalies savo norų, protesto akcijos padarė įtaką jų sprendimams.
„Vieningi žemdirbiai yra didžiulė jėga ir jei visad būtume vieningi, žemės ūkyje nebūtų jokių problemų, o dabar puikiai veikia sistema „skaldyk ir valdyk“, – įsitikinęs R. Lekavičius.
Teiraujamės jo nuomonės ir dėl tiesioginių ES išmokų paskirstymo, ar nenusviro rankos.
„Apie vienodas išmokas buvo tik gražios kalbos ir pažadai, galima „dėkoti“ vyriausiam derybininkui Petrui Auštrevičiui ir žemdirbių savivaldai, konkrečiai – Žemės ūkio rūmams. Produkcijos kaina ir bus visad mažiausia, kol perdirbimo pramonė neatsidurs žemdirbių rankose, kaip yra visoje ES, o čia jau be valstybės įsikišimo niekaip. Rankos nenusvyra, nes skambutis iš banko ar kito kreditoriaus jas greitai pakelia ir niekam neįdomu – sausra ar liūtys, kritusios supirkimo kainos, bet kokiu atveju įsipareigojimus privalai vykdyti. Turim nepamiršti fakto – žemės ūkio veikla vystoma kreditan“, – kalbėjo pašnekovas, kurio nuomone, per 30 nepriklausomybės metų nebuvo sukurta tvari žemės ūkio ir kaimo strategija.
„Žemdirbių savivalda labiau imituojamo pobūdžio nei realiai veikianti. Bet kad ir į kurią pusę vėjai bepūstų, tikri ūkininkai nuo žemės neatsitrauks ir badu nenumirsime.
Kokią perspektyvą savo 75 ha ekologiniame ūkyje mato slavikietis ūkininkas Vintautas Kasperavičius? Pašnekovas sako, kad vienodų metų nėra, šiemet geriau užderėjo žirniai bei kviečiai.
„Kasmet keičia ekologinio ūkininkavimo taisykles. Nors visi šneka – žalia Lietuva, žalia Europa turi būti, skatina didinti plotus, tačiau išmokoms lėšų neliko. O be jų gyvensi tik į nulį. O ar bus pinigų 2021–2027 m. ES biudžete, vėlgi dar niekas nežino ir nesako. Bet laukiam pavasario ir toliau sėjam“, – kalbėjo penkiolika metų ekologiškai ūkininkaujantis V. Kasperavičius ir pridūrė, kad vietos po saule turi visiems užtekti, reikia protingai ūkininkauti.
„Chemizuoti ūkiai gyvena pagal saulę: jei šviečia – purškia vienais preparatais, nešviečia – kitais. Kam siekti, kad tų 1012 tonų prikulti, kam tą žemę reikia alinti?“ – kelia retorinį klausimą ūkininkas.
Žalieji reikalavimai
Pokalbį pradėjęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis pasidžiaugė, kad šių metų pradžioje buvo užbaigti gyvulininkystės komplekso rekonstrukcijos darbai, o įdiegtos naujovės pasiteisino.
Europos žaliasis kursas, kuriuo bus siekiama sumažinti klimato kaitos padarinius, ūkininkams kelia nemažai klausimų, teiraujamė, kaip žalieji reikalavimai palies ūkininkavimą.
„Gaila, kad dabar formuojama nuomonė, kad žemdirbiai – tai gamtos teršėjai, niokotojai. Tačiau daugelyje ūkių įdiegiamos naujos technologijos, inovacijos, taip mažinamas išteklių sunaudojimas ir aplinkos tarša. Vis dar eskaluojama, kad dideli ūkiai – tai blogybė, smulkūs ir vidutinis – gėris. Taip bandoma supriešinti žemdirbius“, – apmaudo neslėpė P. Puskunigis.
Jo nuomone, Lietuva „ir taip žalia“, nes žymiai sumažėjo galvijų: ES reglamente yra numatyta 1,7 sąlyginio galvijo hektarui, tai Lietuva turi 0,196. Anot pašnekovo, lyginant Lietuvą su Europos vidurkiu, mes tris kartus pesticidų ar apskritai augalų apsaugos priemonių sunaudojame mažiau nei yra ES vidurkis.
„Dideli ūkiai atlieka žemės tyrimus ir dirba pagal paskutines mokslininkų rekomendacijas, todėl galime šiandien sakyti, kad esame draugiški gamtai. Tikrai nepertręšiam ir neperpurškiam“, – sako P. Puskunigis.
Kalbėdamas apie lengvatas kurui, jis patikino, kad visos ES šalys turi lengvatas žaliam dyzelinui, tad jų atsisakymas būtų Lietuvos ūkininkams itin skausmingas konkurencingumo prasme.
Anot pašnekovo, dideliuose ūkiuose daugiausia dirbama naujesne technika, kuri suvartoja mažiau kuro, todėl lengvatas mažinant ar panaikinant labiau nukentėtų mažesni, vidutiniai bei ekologiniai žemdirbių ūkiai.
Kalbėdamas apie pienininkystės sektorių, P. Puskunigis priminė, kad iki 2017 m. už litrą pieno mokėjo 35 centus, tuomet nukrito iki 23 centų, iki 2020 metų pakilo iki 27 centų.
„Čia yra pienininkystės krizė. Manau, čia akivaizdus tų kelių perdirbėjų kartelinis susitarimas, kuris, deja, toleruojamas mūsų valdžios, nors turėtų pareikalauti iš atsakingų įstaigų nutraukti tokius susitarimus“, – įsitikinęs pašnekovas ir sako, kad už kartelinius susitarimus ES šalyse yra taikomos baudos.
P. Puskunigio pasiteiravus, ko tikisi iš naujos valdžios, pašnekovas atviras, kad belieka laukti, o „kol kas tik dalinami interviu, lozungai ir kalbos“. P. Puskunigis pasigedo ir didesnio rajono vadovų dėmesio žemės ūkio sektoriui.
„Niekas nežino nei mokesčių, biudžeto struktūros, koks yra žemdirbių indėlis rajone. Susidaro toks vaizdas, kad jokio nėra. Anksčiau visa tai buvo skelbiama, apie tai šnekama. Turim dabar du Seimo narius, kaip niekad, belieka laukti jų darbų“, – optimistine gaidele pokalbį užbaigė pašnekovas.
„Norint vertinti prabėgusius metus, reikia žiūrėti, kokie žemdirbiams šie metai buvo, manau, kad metai buvo geri. Pasikeitė Lietuvoje valdžia, Žemės ūkio ministras, kuris, manau, įneš pokyčių, bet ne žemdirbių naudai, juolab kad yra aplinkosaugininkas. Vėl lengvatos žemdirbių dyzelinui valdžiai užkliūva“, – svarstė R.Valiukas.
Mažos supirkimo kainos
Pakalbintas pienininkystės sektoriaus atstovas, 150 karvių auginantis girėniškis ūkininkas Ramūnas Kaunas tvirtino, kad šie metai prasti dėl mažų pieno supirkimo kainų.
„Pieno perdirbėjai dėl tokių kainų aiškinosi, kad dėl pandemijos strigo pieno produkcijos eksportas. Apie tolimesnes perspektyvas pienininkystėje šiandien nesvarstau, kadangi turiu mišrų ūkį. Šiemet geriau pasisekė su javais. Nežinau, kaip reiktų organizuoti veiklą, jei ūkyje įsisuktų koronavirusas, nes tokiu atveju būtų sudėtinga pasirūpinti didžiuliu galvijų ūkiu“, – kalbėjo iš viso 400 ha žemės dirbantis R. Kaunas.
Sudargo krašto ūkininkas Ričardas Lekavičius, auginantis mėsinius galvijus, sako, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvos žemės ūkyje, nebūtų susapnavęs net juodžiausiame sapne.
„Pavasarį paskelbus pirmą karantiną gyvulių supirkimo kainos krito trečdaliu ir, deja, taip ir laikosi iki dabar. Pardavimai nepadengia savikainos, devynių mėnesių periodą galima pavadinti kybojimu, bet su tokiomis supirkimo kainomis kita vasara gali būti ir paskutinė. Dirbti metai iš metų į minusą neina“, – apmaudo neslėpė ūkininkas.
Teiraujamės, ką, jo nuomone, davė praeitų metų žemdirbių protesto akcijos. Pasak pašnekovo, valdžia atsisakė dalies savo norų, protesto akcijos padarė įtaką jų sprendimams.
„Vieningi žemdirbiai yra didžiulė jėga ir jei visad būtume vieningi, žemės ūkyje nebūtų jokių problemų, o dabar puikiai veikia sistema „skaldyk ir valdyk“, – įsitikinęs R. Lekavičius.
Teiraujamės jo nuomonės ir dėl tiesioginių ES išmokų paskirstymo, ar nenusviro rankos.
„Apie vienodas išmokas buvo tik gražios kalbos ir pažadai, galima „dėkoti“ vyriausiam derybininkui Petrui Auštrevičiui ir žemdirbių savivaldai, konkrečiai – Žemės ūkio rūmams. Produkcijos kaina ir bus visad mažiausia, kol perdirbimo pramonė neatsidurs žemdirbių rankose, kaip yra visoje ES, o čia jau be valstybės įsikišimo niekaip. Rankos nenusvyra, nes skambutis iš banko ar kito kreditoriaus jas greitai pakelia ir niekam neįdomu – sausra ar liūtys, kritusios supirkimo kainos, bet kokiu atveju įsipareigojimus privalai vykdyti. Turim nepamiršti fakto – žemės ūkio veikla vystoma kreditan“, – kalbėjo pašnekovas, kurio nuomone, per 30 nepriklausomybės metų nebuvo sukurta tvari žemės ūkio ir kaimo strategija.
„Žemdirbių savivalda labiau imituojamo pobūdžio nei realiai veikianti. Bet kad ir į kurią pusę vėjai bepūstų, tikri ūkininkai nuo žemės neatsitrauks ir badu nenumirsime.
Kokią perspektyvą savo 75 ha ekologiniame ūkyje mato slavikietis ūkininkas Vintautas Kasperavičius? Pašnekovas sako, kad vienodų metų nėra, šiemet geriau užderėjo žirniai bei kviečiai.
„Kasmet keičia ekologinio ūkininkavimo taisykles. Nors visi šneka – žalia Lietuva, žalia Europa turi būti, skatina didinti plotus, tačiau išmokoms lėšų neliko. O be jų gyvensi tik į nulį. O ar bus pinigų 2021–2027 m. ES biudžete, vėlgi dar niekas nežino ir nesako. Bet laukiam pavasario ir toliau sėjam“, – kalbėjo penkiolika metų ekologiškai ūkininkaujantis V. Kasperavičius ir pridūrė, kad vietos po saule turi visiems užtekti, reikia protingai ūkininkauti.
„Chemizuoti ūkiai gyvena pagal saulę: jei šviečia – purškia vienais preparatais, nešviečia – kitais. Kam siekti, kad tų 1012 tonų prikulti, kam tą žemę reikia alinti?“ – kelia retorinį klausimą ūkininkas.
Žalieji reikalavimai
Pokalbį pradėjęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis pasidžiaugė, kad šių metų pradžioje buvo užbaigti gyvulininkystės komplekso rekonstrukcijos darbai, o įdiegtos naujovės pasiteisino.
Europos žaliasis kursas, kuriuo bus siekiama sumažinti klimato kaitos padarinius, ūkininkams kelia nemažai klausimų, teiraujamė, kaip žalieji reikalavimai palies ūkininkavimą.
„Gaila, kad dabar formuojama nuomonė, kad žemdirbiai – tai gamtos teršėjai, niokotojai. Tačiau daugelyje ūkių įdiegiamos naujos technologijos, inovacijos, taip mažinamas išteklių sunaudojimas ir aplinkos tarša. Vis dar eskaluojama, kad dideli ūkiai – tai blogybė, smulkūs ir vidutinis – gėris. Taip bandoma supriešinti žemdirbius“, – apmaudo neslėpė P. Puskunigis.
Jo nuomone, Lietuva „ir taip žalia“, nes žymiai sumažėjo galvijų: ES reglamente yra numatyta 1,7 sąlyginio galvijo hektarui, tai Lietuva turi 0,196. Anot pašnekovo, lyginant Lietuvą su Europos vidurkiu, mes tris kartus pesticidų ar apskritai augalų apsaugos priemonių sunaudojame mažiau nei yra ES vidurkis.
„Dideli ūkiai atlieka žemės tyrimus ir dirba pagal paskutines mokslininkų rekomendacijas, todėl galime šiandien sakyti, kad esame draugiški gamtai. Tikrai nepertręšiam ir neperpurškiam“, – sako P. Puskunigis.
Kalbėdamas apie lengvatas kurui, jis patikino, kad visos ES šalys turi lengvatas žaliam dyzelinui, tad jų atsisakymas būtų Lietuvos ūkininkams itin skausmingas konkurencingumo prasme.
Anot pašnekovo, dideliuose ūkiuose daugiausia dirbama naujesne technika, kuri suvartoja mažiau kuro, todėl lengvatas mažinant ar panaikinant labiau nukentėtų mažesni, vidutiniai bei ekologiniai žemdirbių ūkiai.
Kalbėdamas apie pienininkystės sektorių, P. Puskunigis priminė, kad iki 2017 m. už litrą pieno mokėjo 35 centus, tuomet nukrito iki 23 centų, iki 2020 metų pakilo iki 27 centų.
„Čia yra pienininkystės krizė. Manau, čia akivaizdus tų kelių perdirbėjų kartelinis susitarimas, kuris, deja, toleruojamas mūsų valdžios, nors turėtų pareikalauti iš atsakingų įstaigų nutraukti tokius susitarimus“, – įsitikinęs pašnekovas ir sako, kad už kartelinius susitarimus ES šalyse yra taikomos baudos.
P. Puskunigio pasiteiravus, ko tikisi iš naujos valdžios, pašnekovas atviras, kad belieka laukti, o „kol kas tik dalinami interviu, lozungai ir kalbos“. P. Puskunigis pasigedo ir didesnio rajono vadovų dėmesio žemės ūkio sektoriui.
„Niekas nežino nei mokesčių, biudžeto struktūros, koks yra žemdirbių indėlis rajone. Susidaro toks vaizdas, kad jokio nėra. Anksčiau visa tai buvo skelbiama, apie tai šnekama. Turim dabar du Seimo narius, kaip niekad, belieka laukti jų darbų“, – optimistine gaidele pokalbį užbaigė pašnekovas.
Antanas iš Pajotijo:
