Maždaug prieš 10 metų į Angliją skridęs ir iš lėktuvo besiganančią avių bandą pamatęs šiuo metu Kukarskės kaime (Kidulių sen.) gyvenantis Algimantas Dimaitis pradžiai įsigijo dvi avis, o šiandien be jų savo gyvenimo neįsivaizduoja. Dainius Kibilda, kitas avių augintojas, gyvenantis Gerdžiūnuose (Kriūkų sen.), svarsto apie avininkystės plėtrą.

 

Važinėjant po Zanavykijos kraštą vis dažniau galima išvysti besiganančias avis. Lietuvoje avių skaičius auga, avys auginamos ne tik mėsai, bet ir sodyboms puošti. Kaip informavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės departamento Šakių skyriaus l.e.p. vedėja-valstybinė veterinarijos inspektorė Emilija Jančarienė, šių metų spalio mėnesio duomenimis, rajone buvo 214 bandų ir 2 tūkst. 582 avys, per metus atsirado viena nauja banda. Daugiausiai rajono avių augintojai augina mišrūnus, Šarolė, Romanovo veislės avis.

Kukarskės kaime gyvenantis A. Dimaitis augina 50 mišrūnių. Nors pagal išsilavinimą Algimantas radiotechnikas, dirba elektriku, o avis auginti pradėjo, kai gyvenimo verpetai sugrąžino į tėviškę – į Kukarskės kaimą.

„Skridau į Londoną pas dukras, žiūriu iš lėktuvo, kaip gražu besiganantys avių pulkeliai. Grįžau, darbo reikalais važinėjom po Jurbarko rajoną, žiūriu – avys ganosi ir čia. Pagalvojau: apie namus yra pusantro hektaro pievų. Nutariau porą Romanovo veislės avyčių nusipirkti. Kadangi tai rusų veislė, tai avytei daviau Anos vardą. Greta buvo nenaudojama pieva, tą nusipirkau, dar vieną, iš viso apie tris hektarus. Avyčių jau po truputį daugėjo, įsigijau merinosų veislės. Atsirado ir daugiau žmonių, perleidusių pievų plotus, kad tik jas prižiūrėčiau. Avys kaip sanitarai tų pievų pasidarė, išvalė visus krūmus ir šabakštynus. Pievos natūralios, trąšų nemačiusios“, – pasakoja A. Dimaitis.

Atvykus į A. Dimaičio ūkį, avys prie namų esančioje pastogėje rupšnojo šieną, pasak avių augintojo, jos ganosi šešių hektarų medine tvora bei tinklu aptvertame plote kone ištisus metus, avys labai mėgsta gryną orą. Orai dabar šiltėja, o avys turi kailinukus – taigi nesušals. Pats A. Dimaitis pasišienauja avims šieno.

„Mano avys gyvena laisvai, aš jų nešeriu kombinuotais pašarais, kad kuo greičiau užaugtų. Tiesa, nors banda nedidelė, bet yra ką veikti. Šitiek hektarų aptverti tvora reikėjo! Kitame ganyklos gale įrengiau pastogę, čia nuolat yra pašarų, vandens. Avys ateina čia, kada nori“, – avių buveinę rodo pašnekovas.

Avių racione žiemą, be pagrindinių pašarų – šieno ir šienainio, ir avižos, runkeliai, šiuo metu šeimininkas palepina aveles ir eglių, pušų spygliais, kurie pagerina apetitą ir aprūpina organizmą karotinu. A. Dimaitis sako, kad ąžuolo gilės taip pat geras avių pašarų priedas. O štai vasarą avytėms užtenka tiesiog žolės ir vandens –  taigi ir jų priežiūra minimali.

Pasak A. Dimaičio, nors prarasti avių dėl vilkų nepasitaikė, tačiau prieš metus įsigijo Podhalės aviganį ir ruošia jį gyvulių bandos ganymui.

„Aras dar jaunas, labai energingas, todėl avis tuoj gena namo. Dar teks jį daug ko mokyti“, – pasakoja Algimantas.

Pašnekovas tikina, kad aviena laikoma viena iš sveikiausių mėsų, nors ir nėra labai liesa. Vyriškio šeima taip pat mėgsta avieną: mėgaujasi šašlykais ir keptais šonkauliukais.

A. Dimaičio ūkyje girgsi ir 20 pilkųjų veislės žąsų.

„Jas laikau iš idėjos, kad dar yra lietuviškų pilkųjų žąsų“, – pokalbį užbaigia A. Dimaitis.

Dėmesys plėtrai

Gerdžiūnų kaime (Kriūkų sen.) ūkininko D. Kibildos ūkyje 70 avių jau pasiruošusios žiemos sezonui – mekena neseniai ūkininko pastatytame angare. Dainius pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo beveik prieš penkerius metus nuo keleto hektarų, atvirauja – per vėlai pradėjo, šiame krašte praktiškai nebeliko laisvos žemės.

„Pradėjau nuo kibiro grūdų, ėjau skolintis, pasisėjau du hektarus miežių, vėliau grūdinių kultūrų prasiplėčiau iki 15 hektarų, šiuo metu dirbu apie 30 hektarų. Dar sėju rapsus, nes kitaip neina išgyventi“, – pokalbį pradeda jaunasis ūkininkas pridurdamas, kad neapsiėjo be europinės paramos, ją gavęs įsigijo technikos, skirtos gyvulių aprūpinimui pašarais ir jų priežiūrai.

D. Kibilda pasakoja, kad neseniai pasistatė angarą, kuriame šiuo metu žiemoja avys. Teiraujamės, kaip jos ūkyje atsirado.

„Sakoma, avys – prasigyvent arba nusigyvenant. Be avies būčiau neprasigyvenęs. Daug kas juokėsi, kai pradėjau auginti. Parsivežiau iš dėdės Antano 12 Romanovo veislės avių“, – avininkystės pradžią prisimena gerdžiūniškis.

Angare – vyriška tvarka. Avys laisvai vaikšto po gardus, mekena pamačiusios atėjusį šeimininką. Pasak augintojo, avių racione šienainis ir grūdai, runkeliai. Pašarus vyriškis užsiaugina savo ūkyje.

„Prieš tai pagalvojau, kad gyvuliams garduose būtų sausa. Galiu su tapkėm į angarą įeiti, 10–15 minučių – tiek maksimaliai skiriu laiko gyvulių šėrimui. Aišku, kuomet valomi gardai – užtrunka ilgiau“, – aiškina D. Kibilda.

Pašnekovas svarsto ir apie ateities investiciją, galvoja įrengti skerdyklą. Šiuo metu realizuoja tik gyvas avis.

Šiltuoju sezonu avys ganosi netoli Gerdžiūnų esančiuose laukuose, Dainius nemažai investavo į gerą aptvarą – tinklinę tvorą. Anot pašnekovo, vasarą avių praktiškai niekuo papildomai nereikia šerti, užtenka tik ganyklos. Teiraujamės – kokią ateitį mato žemės ūkyje?

„Skaičiuojam, žiūrim. Šie metai man, tokiam nedideliam ūkiui, buvo neblogi. Turint apie 200 avių, galima ateityje dar sėkmingiau dirbti“, – svarsto D. Kibilda.

Anot gerdžiūniškio, skerdiena sudaro mažiau kaip pusę viso avies svorio – daug sveria kailis, galva, viduriai. Kilogramas skerdienos kainuoja nuo 2,5 iki 4,5 euro.

Nors sakoma, kad avys ir maitina, ir rengia, bet lietuviška vilna nėra populiari. Perdirbta vilna į Lietuvą atkeliauja dažniausiai iš Naujosios Zelandijos ar kitų šalių. Abu kalbinti avių augintojai avis kerpa ne tiek dėl vilnos, kiek dėl higienos reikalavimų, nes avių vilnos nėra kur realizuoti.

Aviena – neabejotinai vertinga mėsa. Joje itin mažai cholesterolio, užkemšančio kraujagysles. Be to, avieną puikiai įsisavina žmogaus organizmas. Avienoje gausu kalio, magnio, jodo, geležies, taip pat B grupės vitaminų.