Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Pieno produktai prekybos centruose palaipsniui stumia į užmarštį senolių taip puoselėtas kulinarinio paveldo tradicijas. Tačiau rajono ūkininkė Dalia Rekešienė savo stalo neįsivaizduoja be naminių pieno gaminių. Ji savo ūkyje auginamų karvučių pieną perdirba ir gamina sūrius, grietinę, varškę. „Svarbiausia, kad pagamintas produktas būtų skanus ir kokybiškas“, – patikino D. Rekešienė svetingai sutikusi plačiau papasakoja apie pieno perdirbimą.

Su D. Rekešiene susitinkame jos namuose Totorviečiuose (Kudirkos Naumiesčio sen.), sako uošvijoje gyvenanti jau trisdešimtmetis, pati kilusi iš Slavikų sen. Moteris pasakojo, kad pradėjo ūkininkauti nuo vos kelių karvių. Neslėpė, kad matė savo tėvus, uošvius nuolat dirbančius žemę, auginančius gyvulius, todėl natūraliai viską perėmė.

„Anuomet jau buvo įprasta kaime gyvenant laikyti karves. Daugiausiai esam turėję 12 karvyčių, tačiau už pieną perdirbėjai mokėjo keliolika centų, o išgyventi reikėjo. Tai mano mama ir sako – pabandyk daryti sūrius. Bijojau, kad nesugebėsiu. Sakiau – čia ne man. Pabandžiau, o paragavusi mano raugtą sūrį viena moteris taip ir pasakė, kad privalau ir toliau gaminti sūrius“, – prisimena Dalia ir priduria, kad sūrius gamina apie dešimt metų.

Pašnekovė atskleidžia, kad įprastą sūrį gamina iš rūgpienio ir saldaus pieno. Tačiau šiandien D. Rekešienė nesibaido ir naujovių: ji klientams siūlo ir keptus sūrius, taip pat su kmynais, peletrūnu, razinom.

„Tačiau labiausiai žmonės mėgsta mano pagamintus tradicinius baltus sūrius, be jokių priedų. Naminių produktų ir skonis visai kitoks“, – pasakoja ūkininkė.

Sūrininkės autobusiukas su pieno produktais įprastai penktadienį stovi Kudirkos Naumiestyje, trečiadienį Gelgaudiškyje, o šeštadienį – Zanavykų turguje.

„Smagu, kad esi reikalingas žmonėms. Kad žmonės laukia tų pieno produktų, naminių, šviežių, – džiaugiasi moteris. – Man labai svarbu, kad pagamintas produktas būtų skanus ir kokybiškas. Turiu ir nuolatinių klientų, kurie mėgsta ir vertina mano produktus, ratą.“

Ūkininkė neslepia – svarbu, kad pieno produktas būtų saugus, ji turi maisto tvarkymo pažymėjimą šiai veiklai, griežtai laikosi higienos reikalavimų.

„Kreipiausi į rajono Maisto ir veterinarijos tarnybą, tuomet mane konsultavo ir daug patarimų davė bei ragino imtis pieno perdirbimo Jurgita Krištolaitienė“, – prisimena pašnekovė.

D. Rekešienė pasakojo, kad neseniai įsirengė atskirą lauko virtuvę pieno produktams perdirbti. Tiesa, iš savo lėšų, be jokių paramų. Čia dabar puikios sąlygos sūriams gaminti, per pusdienį Dalia pagamina iki 20 sūrių. D. Rekešienė tikina, kad pagaminti sūrį ar kitus pieno produktus nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šono.

„Tu tiesiog turi rasti tą savo sūrį“, – šypsosi pašnekovė ir  džiaugiasi, kad ūkininkauti padeda vyras Gintautas: – Aš perdirbu pieną, turiu savo sūrius, jis augina javus. Šiuo metu laikom keturias karves. Kol kas apie plėtrą negalvojame, mums užtenka. Šiandien išgyvenam tik iš savo ūkio.“

Teiraujamės, ar nesijaučia išskirtinė – juk gamindama naminius produktus puoselėja tautinį paveldą.

„To nesureikšminu. Dirbu ir stengiuosi dėl žmonių. Sūris turi būti skanus, ne per brangus, kad žmogus galėtų nusipirkti. Mano gaminami sūriai tokie ir yra, be jokių chemikalų, pagaminti iš kokybiško pieno“, – sako ūkininkė.

Anot pašnekovės, žmonės mielai perka ir pieną, varškę bei grietinę.

„Nori žmonės ir naminio pienuko. Visaip perka. Ir nedideliais kiekiais. Kad įsipiltų į kavą arba susiraugintų“, – sako pašnekovė.

Pokalbio pabaigoje D. Rekešienė svarsto, kad, deja, ir Totorviečių bei aplinkiniuose kaimuose nebeliko laikančių karvutes, jaunimui dabar tikriausiai sunku suvokti, kaip galima namuose ruošti ne tik maistą pietums, vakarienei ar pusryčiams, bet namuose pasigaminti ir sūrį, varškę – juk parduotuvėse visko apstu.