„Kai išeinu į kiemą, pasiskinu savo špinatų, čia pat – pačių auginamos vištos, pakeliu akis – aplink ramūs laukai, visada pagalvoju: kokia aš turtinga!“ – tokiais žodžiais atsisveikina Agnė Aurylaitė ir jos akys juokiasi. Ji kartu su iš Indijos kilusiu vyru Renin ir dviem vaikais po penkiolikos metų Londone grįžo į Lietuvą ir jau trečius metus gyvena Veršiuose, mėgaujasi kaimo ramybe bei kuria šeimos verslą – gamina traškius čili aliejus. Apie prieskonius, kuriais ji pagardina savo gyvenimą, ir lietuvio gomuriui dar menkai pažįstamą pagardą kalbamės ramiai, prie arbatos puodelio, leisdamos temoms pačioms tekėti ir natūraliai susidėlioti.
Kad jaunos šeimos kuriasi tėvų ir senelių sodybose, nieko nestebina, tačiau Agnės šeimos istorija visiškai kitokia.
„Mes čia visiški atėjūnai“, – juokiasi moteris ir priduria, kad pati yra kilusi iš Bubių kaimo Kauno rajone, tad mažos bendruomenės jausmas, betarpiška kaimynystė ir lakstymas basomis po kiemą jai savi.
Emigracijos istorija irgi panaši į visų: po turizmo studijų kolegijoje, paraginta Anglijoje buvusių giminaičių, išvažiavo „trumpam“ užsidirbti, pramokti kalbos, tačiau viskas baigėsi irgi kaip ne vienam emigravusiam – teko pradėti nuo kavinių, patirti kalbos šoką ir išmokti nepasiduoti. Vėliau Agnė Londone studijavo universitete, o vakarais dirbdavo restorane, kuriame į akį krito irgi studentas bendradarbis Renin. Čia Agnė iškart užbėga interpretacijoms už akių: „Jis ne visai tradicinis indas – katalikas, pasaulietiškas, atviras ir Lietuva jam iškart patiko.“
D. Pavalkio nuotr.
Vienas po kito gimė vaikai, Agnė septynerius metus skyrė jų auginimui – namuose neužsisėdėjo, dosnias Londono galimybes sėmė pilnom saujom – nuo užmiesčio, parkų iki galerijų, muziejų, kitų kultūros taškų ar gastronominių patirčių.
„Kai esi jaunas, Londonas gali pasiūlyti labai daug – ir neretai visai už dyką. Tačiau ilgainiui ima lydėti keistas jausmas, kad nebepriklausai nei tam miestui, nei iki galo jauti ryšį su Lietuva. Augant vaikams vis stiprėjo saugumo ir ramybės poreikis, todėl grįžę šimtu procentų žinojom – gyvensim kaime. Ir dabar ta ramybė pagaliau atėjo...“ – sako ji, pasirinkusi ne visai vienkiemį, kaip iš pradžių svajojo, bet vis tiek atokesnį, ramesnį gyvenimo variantą.
Į Lietuvą šeima grįžo 2021 m. ir pirmutinę pastogę rado pas Agnės mamą Bubių kaime, kur vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Kalbinių iššūkių jiems, sako, šiek tiek buvo, tačiau savas kiemas, lakstymas basiems ir žaidimai su kaimo vaikais viską atsvėrė – vaikai greitai prisitaikė, o Renin vis dar mokosi lietuviškai, tiek padedant šeimos nariams, tiek dabar – ir vietiniams Veršių kaimo žmonėms. Jie vis drąsina jį kalbėti „taip, kaip išeina“.
„Mes čia visiški atėjūnai“, – juokauja Agnė ir priduria, kad per pastaruosius porą metų mūsų rajone jau jaučiasi kaip namuose, plėtoja šeimos verslo idėją. D. Pavalkio nuotr.
Kaip pati Agnė sako, namų paieškos užtruko, bet Veršiuose rado „namą su gera aura“, o su jo šeimininke, jos vaikais ir anūkais dar ir dabar pabendrauja.
„Į mūsų namus veda toks ilgas keliukas, tai kaskart, kai į jį įsuku, širdis džiaugiasi: namie...“ – nuoširdžiai pasakoja Agnė ir dalijasi savo pirmaisiais, dar, galima sakyti, naujakurių įspūdžiais. Nors retai iš ir į Veršius kursuoja autobusas, kaimas nėra apmiręs – moterį čia žavi bendruomeninės ir pavienės iniciatyvos, nuoširdus kaimyniškas bendravimas. Jai asmeniškai smagiausia, kad kaime ilsisi protas nuo miesto šurmulio, čia nereikia užtraukti užuolaidų, vasarą gali degintis savo sode arba... „įdarbinti“ kieme stūksančius ūkinius pastatus. Taip, tarsi natūraliai, pasakoja Agnė, ir atsirado „Čili mafija“ – nedidelis šeimos verslas, kuriame gimsta traškūs čili aliejai.
Pasak Agnės, Londonas juos išmokė tempo ir suteikė galimybę pažinti pasaulio skonius, o Lietuva davė ramybę, nuosavą kiemą, ir laiko skleistis idėjoms. Tiesa, kad kurs verslą, susijusį su maistu, žinojo jau seniai. Nors „mafija“ pavadinime skamba lyg ir grėsmingai, Agnė tuoj pat juokdamasi komentuoja, kad prekės ženklo pavadinimo idėja gimė vyrui, o šis žodis juk dar turi ir kitą prasmę – jis reiškia ir šeimą ar klaną. Traškus čili aliejus jų šeimos namuose toks pat įprastas kaip mums duona. Jį gamindavosi sau, kol kibiriukais pradėjo kaulyti draugai ir giminės... O Renin, jau kelerius metus gyvendamas Lietuvoje, parduotuvėse vis juokaudamas Agnei primindavo, kad mitas, jog lietuviai nemėgsta aštresnių pagardų, – jų pilnos lentynos. Startuojant, sako Agnė, pagrindinis variklis čia buvo Renin patirtis, nes jo kelias gastronomijoje gana ilgas: studijos Indijoje, darbas restoranuose Anglijoje, net „Michelin“ aplinka, vėliau – didelio sušių tinklo vadyba, logistika, pardavimai. Nors jo profesinės kryptys keitėsi, meilė virtuvei niekur nedingo.
„Kartais valgau ir galvoju, kad pati sau pavydžiu“, – juokiasi Agnė, prisipažindama, jog dėl šios priežasties jų šeima gana reta viešnia restoranuose ir kavinėse. 
D. Pavalkio nuotr.
Moteris pabrėžia, kad „Čili mafijos“ produktai yra Azijos įkvėpti, tačiau sąmoningai pritaikyti lietuviškam gomuriui – svarbiausia ne deginantis aštrumas, o skonio gylis. Todėl kuriami keli variantai: su česnaku, medumi, dūmo natomis ar trumais, vengiant pačių aštriausių čili rūšių. Žaliavos parenkamos kruopščiai, kai tik įmanoma, – ir iš vietos ūkininkų.
„Mums svarbu paprasta, atpažįstama sudėtis – tokia, kokią be abejonių valgytų ir mano šeima“, – sako Agnė ir iškart priduria, kad pastaruosius metus, kai verslas ima įsibėgėti, ji gana daug laiko praleidžia tiesiog edukuodama žmones, nes tai ne kasdienis padažas, todėl tenka aiškinti, kaip jį naudoti. Bet lietuviai smalsūs, prisipažįsta pašnekovė, ir jų čili aliejų jau išbandė net su kugeliu ar barščiais. Svarbi detalė, kad „traškus“ čia ne dėl žodžių žaismo – traškumą duoda visas sluoksnis: kepinti svogūnai, česnakai, sezamas, prieskoniai. Agnė sako, kad valgant kąsnį po kąsnio randi vis kitą siurprizą.
Taip ūkinis pastatas sodyboje virto nedideliu cecheliu, kuriame kol kas darbuojasi dviese: Renin atsakingas už gamybą, receptūras ir virimą, Agnė – už komunikaciją, administravimą ir ryšius su prekybos vietomis. Darbuotojų dar neturi, tačiau tai ateities siekiamybė. Dar Anglijoje jie buvo išbandę bendrą darbą – kūrė namų dekoracijas, taip pasitikrindami, ar gali dirbti kartu. Tikrai gali, nors Agnė prisipažįsta, kad yra linkusi į perfekcionizmą, o Renin – žmogus, kuris „ima ir daro, jei reikia, taiso eigoje“. Moteris atvira, kad būtent toks jo požiūris apskritai leido šeimos verslui pajudėti. Jį, beje, jau pastebėjo ir vietos verslo bendruomenė – metų pabaigoje, Verslo dienos renginio metu, A. Aurylaitė atsiėmė MB „Indis“ skirtą padėką – už drąsą sugrįžti ir kurti čia, sujungiant pasaulio skonius.
Asmeninio archyvo nuotr.
Panašu, kad šeima mūsų rajone jau leidžia šaknis: vaikai kasryt skuba į mokyklą Šakiuose, lanko būrelius, padeda tėvams šeimos versle, o svarbiausia – išsisklaidė emigracijoje lydėjęs nerimas dėl savo vietos.
„Kas bus po dešimtmečio, nežinau – apie tai negalvojame. Dar net nesame po grįžimo Londone buvę, o gyventi ten tikrai nebenorėčiau, nors kartais pajuntu, kad kai kurių dalykų pasiilgstu… Bet viskas juk ranka pasiekiama“, – šypteli Agnė.
Vitas iš Šakių:
