Šiais metais dėl susiklosčiusios situacijos labai išpopuliarėjo kelionės po Lietuvą. Vieni renkasi patogias keliones ir ilsisi viešbučiuose, kiti pasineria į gamtos grožio žalumą ir lekia ieškoti nuotykių nakvodami palapinėse. Iš Lepšių kaimo kilusi Erika Pavalkytė, šiuo metu studijuojanti Lietuvos sporto universitete (LSU) kineziterapijos magistrą, nepabūgo leistis į pažintinę „Camino Lituano“ kelionę ir viena per 16 dienų nuo Žagarės iki Lazdijų pėsčiomis nuėjo daugiau kaip 500 kilometrų.

„Camino Lituano“ – piligriminis, pažintinis, turistinis kelias  yra garsiojo Europos Šv. Jokūbo kelių tinklo dalis. Kiekvienas „Camino Lituano“ kelio etapas prasideda vienoje vietoje, baigiasi kitoje, kur pernakvoję keliautojai kitą rytą žygiuoja toliau. Visas kelias suskirstytas į dvidešimt etapų, o save piligrimais vadinantys keliauninkai per dieną nužygiuoja nuo trylikos iki trisdešimt kilometrų. Kasdien įveikdami po vieną etapą, visą Lietuvą dažniausiai įveikia per dvidešimt dienų.

Kaip teigia E. Pavalkytė, galutinis šio pažintinio kelio taškas yra jau kirtus Lenkijos sieną, tačiau būtų tekę grįžus iš kaimyninės valstybės dvi savaites saviizoliuotis. Mergina netroško dėl vienos dienos praleisti užsidariusi namuose, todėl iki pat galutinio taško nenuėjo. Nepaisant to, jos piligriminis pasas bene pilnas. Visas kelias buvo nueitas per du kartus: vasaros pradžioje penkias dienas keliavo su drauge, o vėliau, vasaros pabaigoje, nusprendė, kad reikia susiimti ir užbaigti kelią vienai. Pirmasis žygis buvo geras pasibandymas, nes, kaip teigia E. Pavalkytė, išmoko kelias svarbias pamokas: pirma, būtina nusipirkti bent vienu dydžiu didesnius batus, nes koja, kai daug vaikštai, labai ištinsta, o antra – užtenka turėti tik keletą pačių svarbiausių daiktų.

„Nešdavausi visus daiktus su savimi: drabužius, vaistinėlę, batus“, – teigia mergina, antrą kartą neėmusi jokios palapinės, kuri per vasariškai pliaupiančias liūtis pirmą kartą menkai gelbėjo, o tik nedidelę kuprinę.

LSU magistrantūros studentė taip greitai įveikė „Camino Lituano“ kelią, nes ji dubliuodavo dienas, dažnai nueidavo dviejų dienų maršrutą per vieną dieną. Merginai būdavo per mažai nueiti tik 14 kilometrų per dieną, tad dažnai nužingsniuodavo apie 35 km. Dienos rekordas – 50 nueitų kilometrų. Studentę motyvuodavo tai, jog žinojo: jei nenueis dešimtį kilometrų, neturės kur nakvoti, mat palapinės neturėjo. „Camino Lituano“ kelio maršrute būna sudėliotos rekomenduojamos nakvynės vietos, kuriose mergina ir nakvojo. Nakvynės vietų šeimininkai, anot jos, visada priimdavo labai svetingai.

„Nakvynės vietos buvo pačios įvairiausios: miegojau neįgaliųjų centre, muziejuje, kempinge, vietinio žmogaus namuose, jurtoje“, – dalinasi savo patirtimi E. Pavalkytė.


Erikos Pavalkytės nei lietūs, nei kepinanti saulė nesustabdė – pėsčiomis per 16 dienų nuo Žagarės iki Lazdijų nueita daugiau kaip 500 kilometrų. Asmeninio archyvo  nuotr.

Keliautoja pripažįsta, kad iš 16 keliautų dienų net devynias teko eiti per lietų, tad buvo dienų, kai nebuvo nė vieno sauso drabužio, tačiau tai nesutrukdė merginai su pozityvia energija ir užsispyrimu įveikti visą kelią. Kiekvieną rytą išsimiegojus, rodos, pamiršdavo buvusios dienos sunkumus ir ją lydėdavo tik nuotykių troškimas – kas laukia toliau?

„Atskeli ir galvoji – išgyvenau vakar dieną, išgyvensiu ir kitą“, – pasakoja E. Pavalkytė, nestokojanti motyvacijos bei užsispyrimo.

Tiesa, priduria, jog maisto visoms dviem savaitėms nesinešdavo. Sustodavo nusipirkti vietinėse krautuvėlėse, nes maršrute bent jau kas 25 kilometrai būdavo pažymėta parduotuvės. Nors, kaip pati juokauja, valgė tikrai ne iš restoranų patiektus patiekalus.

„Maistas nebūdavo įspūdingas, valgydavau užpilamas košes ir sriubytes“, – pasakoja mergina.

Pašnekovė mini, jog buvo ir sunkių iššūkių, kaip ir tai, kad vieną dieną iš anksto neapsižiūrėjo, kad artimiausia parduotuvė už 30 kilometrų, o ji turi visai dienai tik litrą vandens... Visą kelią aplink buvo tik laukai, nė vienos gyvenvietės aplinkui, tačiau kai rado ilgai ieškotą krautuvėlę, „akys buvo pilnos džiaugsmo“.

Pasak E. Pavalkytės, įsimintiniausią dieną įvardyti sunku, nes viskas susidėjo iš puikų momentų. Nuo Vadaktų iki Paberžės buvo labai malonus maršrutas, Daugšiagiriuose mergina rado moterį, kuri žinojo mažą Lepšių kaimelį, nes Zypliuose praleisdavo jaunystės vasaras, o Eišiškių dvare labai nustebino, kad pastato savininkai labai šiltai bendravo su kiekvienu lankytoju.

„Atėjom į dvarą ir sako: jūs eikit, kur norit, valgykit, ten virtuviukė, pasidarykit kavos, yra sausainių, pasivaišinkit, tuomet atėjo pati savininkė pasišnekėti“, – teigia mergina, niekada dvaruose nemačiusi tokio šeimininkų svetingumo.

Pritrynimų ant kojų nuo šlapių batų dabar begalės, bet kelionių entuziastė teigia, kad tai tik laikini nepatogumai. Fiziniai skausmai tikrai nesustabdys ryžto ateityje įveikti dar ilgesnius žygius. Šiuo metu svajonė įveikti Camino de Santiago (Šv. Jokūbo) kelią Ispanijoje ar bent jo dalį.

„Kai tą kelią praeini, tai pamatai, kad tu gali. Turi kaip ir tokį atsvaros tašką – praėjau tokį atstumą, dabar galiu padaryti bet ką“, – teigia mergina, po kelionės pasikrovusi pasitikėjimo savimi ir linkinti visiems nuotykių entuziastams įveikti bent dalį nepamirštamo piligriminio kelio.

Deimantė Bakaitytė