Ant slenksčio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Už akių kliūva ne viena tai progai skirta akcija ar iniciatyva, o ir Vasario 16-ajai skirta didžiulė renginių gausa. Tad kiekvienas Lietuvos gimtadienį galės švęsti pagal savo norus, galimybes ar pilietiškumo suvokimą. O aš šį kartą norėčiau pasidžiaugti beveik metus trukusia laikraščio „Draugas“ iniciatyva, skirta šimtmečiui.

Dar pernai vasario 24 d. inicijavome 100 sveikinimų ciklą „Lietuva – tai mes“ – kalbinome įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų esamus bei buvusius Šakių rajono gyventojus, kurie trumpai dėstė mintis, ką jiems reiškia Lietuva bei ko jie palinkėtų Lietuvai. Ir štai jau turime 100 padovanotų sveikinimų! Tad su gimtadieniu, su šimtmečiu, gimtoji Lietuva!

 

Naudodamasi proga norėčiau padėkoti prie mūsų akcijos prisijungusiems. Smagu girdėti, kad kai kurie skaitytojai būtent šio projekto metu išsakytas mintis pirmiausiai laikraštyje ir perskaitydavo. Nepykite, kurių nepakalbinome, nes girdėjome atsiliepimų, kodėl štai vienas ar kitas pašnekovas yra vertas dalyvauti projekte, o kitam prisijungti nesiūlome. Tačiau žmones rinkomės be jokių asmeniškumų, tik norėjosi įvairovės. Žinoma, buvo ir tokių, kurie atsisakė motyvuodami, kad Lietuva yra nusivylę, teiravosi, o ką jiems davė ta Lietuva, tačiau džiugu, kad tokių buvo vos keli. Smagu, kad ypač noriai į klausimus atsakinėjo ne Šakiuose gyvenantys. O labiausiai norėčiau pasidžiaugti jaunosios kartos atstovais. Tikrai, nors kai kas linkęs jaunimą nurašyti, kaltinti jį pasyvumu ar patriotizmo stoka, aš to pasakyti negalėčiau. Priešingai – daugelio nereikėjo po kelis kartus raginti  ir jie ypač noriai bei entuziastingai jungėsi prie sveikinimų ciklo Lietuvai. Džiugina ir šviesios jų mintys, pozityvumas. Tikiu, kad būtent tokių žmonių dėka Lietuva gyvuos. Drąsu, bet norisi tuo tikėti ir aš tikiu.

Ir štai kitas pavyzdys – iš emigracijos grįžęs pažįstamas perverčia „Draugą“ ir pastebėjęs šį projektą klausia, kaip mes priverčiame žmones taip gražiai parašyti apie Lietuvą. Aiškinu, kad tiesiog geranoriškai paprašome prisijungti prie iniciatyvos, jokios prievartos, nes yra ir atsisakančių. Įsikalbame apie Lietuvą. Jis emigracijoje daugiau nei dešimtmetį ir sako, kad ne tik gražiai neparašytų, bet gražiai apie gimtąją šalį ir negalvoja. Jaučia nusivylimą, net pyktį, kad čia negalėjo kurti savo ateities, nes nematė perspektyvų. Nemato jų ir dabar, tad apie grįžimą negalvoja, nors prasitaria, kad norėtų savo vaikus auginti būtent čia. Bet jie auga svetur. Ten kitoks pragyvenimo lygis, kitokios galimybės, kurias jis nori ir gali suteikti savo šeimai.

„Gaila, kaip jūs čia vargstate. Ar jaučiatės laimingi? Ar daug sau galite suteikti?“ – klausia manęs.

Akivaizdu, kad ne tiek, kiek jis. Bet čia galbūt ir požiūrio, poreikių klausimas. Ar norėčiau galėti, turėti daugiau? Galbūt, nors sakoma, viską Dievas davė, tik žmogaus norams galo nedavė... Bet iš esmės džiaugiuosi, ką turiu, vertinu, už tai dėkoju. Man svarbu, kad aš gyvenu čia, Lietuvoje, kad galiu kalbėti gimtąja kalba, kad mane supa artimiausi šeimos nariai ir aš čia esu sava, esu šios šalies dalis. Žinoma, su kai kuriais artimaisiais taip pat bendrauju tik per „Skype“, „Viber“, „Messenger“ ar kitas programėles, o pasimatau vos kartą ar du per metus. Labai gaila, bet toks šiandieninis gyvenimas ir tų žmonių pasirinkimas.

Nedžiugina ir tai, kad dalis jaunimo, netgi moksleiviai, Lietuvoje nemato perspektyvų, galvoja apie emigraciją, nes mano, kad šioje šalyje nieko gero nebus. Štai neseniai didžiausio Lietuvoje el. dienyno „Tamo“ atliktoje apklausoje buvo apklausti 1243 mokiniai, besimokantys 9–12 klasėse. Į klausimą „Ar galvojate apie emigraciją?“ teigiamai atsakė net 82 proc. moksleivių. Daugiausia jų (31,9 proc.) nurodė norintys iš Lietuvos išvykti visam laikui, 19,5 proc. nurodė išvykti norintys tik laikinai – dirbti. Galimybės svetur studijuoti neatmeta 18,7 proc. asmenų, dėl kitų priežasčių laikinai išvyktų 7,5 proc. apklaustųjų. Apie emigraciją visiškai negalvoja 22,4 proc. moksleivių. Dažniausios išvykimo priežastys – didesnis atlyginimas (32,2 proc.), galimybių čia nemato 29,7 proc. apklaustų moksleivių. Svetur galiojanti švietimo sistema išvykti trauktų 12,2 proc. apklaustųjų, psichologinis klimatas Lietuvoje nepatinka 8,2 proc. moksleivių.

Štai specialistai sako, kad nėra blogai, jei jaunimas migruoja ir ieško naujų iššūkių, tačiau statistika gąsdina – per šešerius metus emigravo tiek jaunų žmonių, kiek gyvena Šiauliuose... Akivaizdu, kad pokyčiai šalyje privalomi...

Tačiau nesinorėtų tokia proga pamąstymų užbaigti pesimistiškai, nes tikiu, ką ir skelbėme savo projektu, kad Lietuva – tai mes visi, nesvarbu, ar esame emigracijoje, ar  tik planuojame išvykti, ar gyvename ir stengiamės kurti gražesnį rytojų čia. Visi mes esame lietuviai. Ir tie, kurie tėvynėje vykstančius įvykius stebi per atstumą, moko vaikus gimtosios kalbos ar Liepos 6-ąją užtraukia „Tautišką giesmę“...  Gyvenkime, džiaukimės ir atkūrimo šimtmetį švęskime taip, kad pajustume, jog mes jėga, mes visi – Lietuva.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 12 (8929)