Ketvirtadienį Zanavykų muziejuje pristatyta tautodailininkių Elenos Ruzgienės ir Stasės Karčiauskienės tapybos darbų paroda-edukacinė popietė „Senieji Šakiai“. Nuotr. Elena Ruzgienė (kairėje) ir Stasė Karčiauskienė renginio metu dalijosi prisiminimais.
Tapyti paveikslus Elena Ruzgienė pradėjo sulaukusi pensinio amžiaus ir dabar jau yra sukūrusi per tūkstantį paveikslų. Nuo 1988 m. E. Ruzgienė dalyvauja rajone ir respublikoje rengiamose tautodailės parodose, yra įvertinta daugybe apdovanojimų.
Tautodailininkės paveiksluose – jos vaikystės prisiminimai, senojo kaimo buitis, aplinka. Per jos dirbtuvėlės langą lyg veidrodyje matyti miesto vaizdas, tad gamta, metų laikai, jų spalvos pirmiausia ir atsikartoja tapytojos kūryboje.
„Aitvarų“ nominacijas E. Ruzgienė gavo 1998 ir 2002 m. 2008 m. Jurbarke ji tapo Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės konkurso laureate, 2009 m. Marijampolėje vykusios „Aukso vainiko“ nominacijos atrankiniame ture E. Ruzgienė buvo pripažinta geriausia metų liaudies meistre apskrityje. Aukščiausio apdovanojimo tapytoja sulaukė 2010 m. – buvo karūnuota „Aukso vainiku“ už tapybos darbus. Tautodailininkės paveikslai buvo eksponuojami daugybėje parodų. Jas šiandien būtų sunku suskaičiuoti.
Iš Šakių kilusi tautodailininkė Stasė Karčiauskienė išėjusi į pensiją taip pat visiškai atsidėjo tapybai. Retkarčiais mėgsta palipdyti iš molio. Taip pat yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Yra surengusi tris personalines parodas Kaune, keletą – Kaišiadoryse, Joniškyje ir Rumšiškėse. Tautodailininkė sako: kai ranka nuo teptuko pavargsta, rašo eilėraščius, prisiminimus.
Žvelgiant į tautodailininkių paveikslus, apima puiki nuotaika: tarsi būtumei atsidūręs pas mylimą močiutę kaime – jos troboje, už jos stalo, prisilietęs prie jos darbų. Paveiksluose viskas sava, atpažįstama, šilta.
Tautodailininkės prisiminė senuosius Šakius, pastatus, kurių galbūt jau nebėra, jų vietose stovi kiti, prisiminė, kaip Šakiai atrodė prieš daugelį metų.
Muziejaus direktorė Rima Vasaitienė teigė: „Daug ką galima nusipirkti, bet negalima nusipirkti istorijos. Mums, muziejininkams, tokie žmogaus atradimai, susitikimai, pokalbiai ir pan. yra neįkainojamas turtas. Ir ekskursija, kurią vedė S. Karčiauskienė apie senuosius Šakius, – pati didžiausia dovana Kultūros dienos proga.“
„Draugo“ inf.
Eduardas iš Griškabūdžio:
