Šakių viešojoje bibliotekoje vyko tradiciniu tapęs literatūrinių susitikimų ciklas „Auksinis laureatų ruduo“. Šįkart svečiuose – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Aldona Ruseckaitė.

Susitikimo metu buvo pristatyti naujausi autorės darbai – biografinis romanas „Žemaitės paslaptis“ ir eilėraščių knyga „Verčiau (ne)užmiršti“. Vertėtų paminėti, kad „Žemaitės paslaptis“ 2015 m. tapo skaitomiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Vaizdingas ir įtaigus pasakojimas apie Žemaitės slapyvardžiu pasirašinėjusios lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (1845– 1921) vėlyvą meilę sužavėjo skaitytojus.

Remdamasi rašytojos laiškais, A. Ruseckaitė sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas iki šiol mažai žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje. Grįžusi į tėvynę, rašytoja tegyveno 137 dienas, tačiau jos buvo pilnos veiksmo ir netikėtumų.

Susitikime rašytojos pirmiausiai buvo paklausta, ką jai reiškia Vyriausybės kultūros ir meno bei Žemaitės literatūrinė premija. A. Ruseckaitė juokavo, kad jai, kaip suvalkietei, Vyriausybės skirta premija buvo itin naudinga, nes buvo skirta „ne tiek jau ir mažai pinigų“.

„Kai nugyveni didžiąją dalį savo gyvenimo ir tave kažkas pastebi, žinoma, tai yra labai svarbu. Nevertėtų niekam maivytis, kad yra nemalonu gauti premiją. Kalbant apie Žemaitės premiją, kai tu tą rašytoją mėgsti, kai turi su ja keistų dvasinių sąsajų, tuomet ir tos premijos diplomą gali pasidėti namuose kur nors po akimis. Kita vertus, jeigu tu neturi duonos, jeigu tu neturi sveikatos ir esi vienišas – joks medalis tau nepadės“, – kalbėjo viešnia.

A. Ruseckaitė sako, kad rinkdama medžiagą knygai „Žemaitės paslaptis“ nemažai laiko praleido archyvuose, ieškodama neatskleistų faktų, dar kartą skaitė Žemaitės laiškus. Rašytoja pasakojo, kad, gilinantis į Žemaitės asmenybę, noras parašyti apie šią moterį knygą vis didėjo. Tiesa, autorė svarsto, kad tikriausiai tokią knygą parašyti gali tik brandaus amžiaus žmogus.

„Turbūt pats turi nugyventi nemažai metų, kad suprastum tam tikrus dalykus. Aš įsivaizduoju, jeigu apie tai rašytų trisdešimtmetė moteris, jai tikrai būtų juokinga... 65-erių moteris, įsimylėjo 33-ejų metų vyrą, rašo, kaip jo ilgisi, kaip nori su juo būti... Kai nugyveni šiek tiek daugiau, jau gali kiek kitaip vertinti pasaulį, žmonių santykius. Gali suprasti, kad yra ne tik kūnas, bet ir dvasios dalykai, artumas“, – dėstė mintis A. Ruseckaitė

Autorės knygoje koncentruotasi į meilės temą. Kita vertus, pati rašytoja sako, jog paliestos ir kitos temos, mat norėta atsigręžti į paskutiniuosius dešimt Žemaitės gyvenimo metų. Knygoje gana plačiai aprašytas gyvenimo Vilniuje laikotarpis, apie kurį iki šiol apskritai mažai žinoma. Daug dėmesio skirta gyvenimo Amerikoje laikotarpiui. Autorė taip pat plačiau aprašė Žemaitės politines pažiūras, stengėsi paneigti nupieštą jos, kaip socialistės, paveikslą.

„Labai norėjau atskleisti šios moters meilę gyvenimui, žmonėms, begalinį optimizmą, gyvybingumą, gebėjimą bendrauti su jaunimu. Įsivaizduokit, 70-metė moteris plaukia į Ameriką, ten įsitraukia į įvairiausias veiklas, mokosi anglų kalbos... Žemaitė visuomet pabrėždavo, kad moterys neturi būti bemokslės vištos, jos turi mokytis, siekti, jos neturi pasiduoti vyrui, kunigui ar dar kažkam“, – tęsė rašytoja.

Į susitikimą atvykusiems kraštiečiams A. Ruseckaitė pasakojo, kad rašydama knygą apie Žemaitę stengėsi rasti sąsajas su dabartimi, įpūsti gyvybės, kad šios knygos skaitymas būtų patrauklus šiuolaikiniams žmonėms. Tiesa, rašytoja pasakojo, jog „Žemaitės paslapties“ nelaiko tobulu savo kūriniu, mat, kaip žinome, tobulumui ribų nėra. Nemenku iššūkiu tapo ir noras, kad informacija būtų neiškraipyta. Rašytoja sako, kad kartais dėl vieno sakinio reikia perversti šūsnis archyvo, nes neužtenka prisiminti vieną ar kitą skaitytą faktą, reikia jį patikrinti, pagrįsti dokumentais.

„Pavyzdžiui, norėjau parašyti apie tai, kai Amerikoje turtingas krautuvininkas Žemaitę nusivedė į parduotuvę ir liepė išsirinkti kokį tik nori laikrodį. Žemaitė pavartė akis, pagalvojo, kad nenori auksinio, bakstelėjo į baltą, o jis buvo... iš platinos. Ilgai teko padirbėti, kol radau, kur buvau skaičiusi, kas su tuo laikrodžiu nutiko vėliau, kur jis dingo“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.

Rašytoja gerai žinoma ne tik kaip prozos, bet ir kaip poezijos kūrėja. Renginyje aptarta jos poezijos knyga „Verčiau (ne)užmiršti“, kurioje dominuoja moters vidiniai išgyvenimai po lemtingo išsiskyrimo. Susidvejinimas, bandymai savyje kurti kitą moterį, slėptis nuo kasdienybės smėlynuose ar tėviškėje, semtis šviesos iš vaikystės ir jaunystės prisiminimų, vienu metu gyventi realiame ir vaizduotės sukurtuose pasauliuose – toks eilėraščių moters kelias ieškant dvasinės pusiausvyros.

Kūrėja atvirai prisipažino, kad pastaroji eilėraščių knyga tikriausiai yra paskutinė. Anot jos, kai įsijauti į prozos rašymą, pasidaro sudėtinga kitaip dėlioti žodžius. Be jau minėto romano, A. Ruseckaitė pastaraisiais metais parašė dar tris romanus – „Marios vandens: fragmentų romanas“, „Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, „Kaip žaibas“.