Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminties dieną, Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, rajono savivaldybės darbuotojai, tarybos nariai ir kiti miestelėnai dalyvavo pilietinėje iniciatyvoje „Atminties kelias“ – ėjo keliu, kuriuo į mirtį buvo varomi Šakių žydai.

„Gydytojo Freido šeima“, „Gimnazistė Kasparaitė“, „Kepėjas Pozerskis“, „Pirklys Šokitas“... – lenteles su užrašytomis aukų pavardėmis nešini moksleiviai žygiavo Šakių gatvėmis, prie jų prisijungę kiti akcijos dalyviai, segintys kairėje krūtinės pusėje geltonas žvaigždes, saulėtą penktadienio popietę pėsčiomis patraukė į Batiškes.

„Pykšt, pykšt, pykšt...“ – skamba gimnazistų balsai jau Batiškių kapinėse prie memorialo, skirto 1941–1944 m. nužudytiems Šakių krašto žydams, ir primena, kas vyko čia prieš 75-erius metus. Niekas nežino, ar tuomet rugsėjį taip pat švietė saulė, liko tik nekaltų žmonių žudymo faktas.

„Šakių apskrities viršininko Karaliaus 1941-ųjų rugsėjo 16-osios dienos raštas policijos departamento direktoriui. Pristatydamas šį susirašinėjimą pranešu ponui direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje – žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: rugsėjo 13 d. 1941 m. – Šakiuose 890 asmenų, rugsėjo 16 d. 1941 m. – Kudirkos Naumiestyje 650 asmenų. Sutvarkytų žydų vardinius sąrašus, jei bus įsakyta, pristatysiu vėliau”, – tokius faktus skaito „Žiburio“ gimnazijos mokytojas Darius Jakavičius.

Jo teigimu, išskirtinis neapykantos žydams paaiškinimas glūdi nacių pasaulėžiūroje.

„Svarbus buvo ir politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Holokausto niekada nebūtų buvę be Adolfo Hitlerio, SS vado Henriko Himlerio ir daugelio kitų nacių vadų. Tačiau taip pat akivaizdu, kad vokiečiai vieni patys nebūtų įstengę išžudyti milijonus Europos žydų. Kas paskatino lietuvius dalyvauti žudynėse? Teigiama, kad žydų žudynių laukuose vienam vokiečių policininkui buvo iki dešimties vietinių padėjėjų. Nacionalizmas ar antisemitizmas buvo tik dingstis“, – svarstė D. Jakavičius ir retoriškai klausė: „Už ką…“

„Grįžus į Šakius, būdavo baisu matyti skriaudžiamus žydus. Jie negalėdavo vaikščioti šaligatviais, turėdavo eiti grindiniu. Ant krūtinės ir ant nugarų turėdavo būti prisisiuvę geltonas, šešiakampes žvaigždes. Lietuviams buvo uždrausta su žydais bendrauti“, – mokytojos Natalijos Manikienės prisiminimus skaito gimnazistė.

Mokytojas Jonas Augustaitis atsiminimuose rašo, jog 1941-ųjų birželio 30 d. iš Marijampolės apskrities atvežė į Šakius dešimt žydų tautybės vyrų ir uždarė Stankaičio kluone.

„Žmonės kluoną pavadino mirties kamera. Iš čia buvo tik vienas kelias – į Batiškių pamiškę, iš kur niekas negrįždavo...“ – rašo J. Augustaitis.

Vėl skaitomos pavardės. Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis, vartydamas senus ligoninės dokumentus, suradęs tuometinio Šakių apskrities gydytojo Jono Tekuros 1941 m. gruodžio 2 d. pasirašytą dokumentą, kuriame išvardyti Šakių apskrities žydų tautybės medicinos darbuotojai: Gabarskis Maušas, sanitarinio inspektoriaus padėjėjas – suimtas, Hreivas Abraomas, Šakių tuberkuliozinio dispanserio gydytojas-vedėjas – pabėgo ir kt.

Gimnazistai toliau skaito Vytauto Žemaičio atsiminimus apie tai, kaip moterys žydės rengėsi į kelionę: „Joms iš vakaro pranešė, kad rytoj galės susitikti su savo vyrais. Tos moterys džiaugėsi, siuvosi per naktį maišus, dėjosi valgyti, šiltai rengėsi. Ankstų rytą buvo visi surinkti: moterys vedėsi vaikus, o ligoniai, susukti į paklodes, gulėjo vežimuose.“

Rajono savivaldybės mero pavaduotoja Edgaras Pilypaitis susirinkusiems kalbėjo, jog per holokaustą buvo išnaikinta žydiškoji Lietuvos visuomenės dalis.

„Žydų šimtametis buvimas ir darbas šalia pavertė juos Lietuvos dalimi. Kokia beprotybė buvo apėmusi Lietuvą, kad viena ranka kapojo kitą?.. Žydai, kuriems Europoje buvo draudžiama turėti žemės, ėmėsi to, kas leista, ir tapo prekybininkais, smuklininkais, bankininkais, jie aprūpindavo vinimis iš miesto, silkėmis iš uosto, laikė parduotuvėles ir smukles. Kiek šakiečių ėjo fotografuotis pas Solomoną Goldiną, pas Mišą Pozniaką kirptis ar į Maušo Rubinšteino arbatinę ir pas kitus“, – vardija Šakiuose gyvenusių žydų pavardes E. Pilypaitis.

Rugsėjo 23-iąją Batiškėse buvo išvardyta daug Šakiuose gyvenusių žydų, suguldytų šiose kapinėse, pavardžių.

Dedami atminimo ir pagarbos akmenėliai prie memorialo, kuris, pasak kalbėjusio Lukšių seniūno skulptoriaus Vido Cikano, šiandien stovi apleistas. „Šitą gėdą turime nuplauti...“ – sakė jis.