Visą pavasarį Lietuvoje vykęs suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursinis festivalis „Pora už poros“, subūręs per 130 liaudiškų šokių kolektyvų (4 tūkst. dalyvių), baigėsi. Net 53 liaudiškų šokių grupės iš visos Lietuvos savaitgalį varžėsi liaudiškų šokių konkurso baigiamajame ture Ukmergėje. Jame ypač pasisekė Šakių kultūros centro Girėnų laisvalaikio salės pagyvenusiųjų liaudiškų šokių grupei „Girėnai“ (vadovė Vitalija Venienė).

 

Girėniškiai prieš kelias savaites dalyvavo šio konkursinio festivalio zoniniame ture Marijampolėje, kuriame iškovojo I laipsnio diplomą, suteikusį galimybę dalyvauti respublikiniame ture. Šeštadienį pasirodė visos Lietuvos pagyvenusių žmonių šokių grupės, kurios buvo įveikusios zoninį turą bei gavusios I ir II  laipsnio diplomus. Kolektyvai buvo skirstomi į miestelių, rajonų centrų ir miestų kategorijas. Reikėjo paruošti po du šokius. Vertinimo kriterijai buvo gan griežti, vertinimo komisija atsižvelgė į kiekvienos amžiaus grupės šokėjų repertuaro pasirinkimą, tinkamą šokių atlikimo manierą, meninį lygį, sceninę kultūrą, originalumą, tvarkingą kostiumą, naujų šokių įtraukimą į programą.

Puikiai pasirodžiusi liaudiškų šokių grupė „Girėnai“ savo kategorijoje (miestelių, kaimų) tapo laureatai. Tačiau tai dar ne viskas, girėniškiai taip pat iškovojo garbės diplomą už išraiškingiausiai atliktą šokį „Dvarpolkė“. Kolektyvo vadovė teigė, kad šis šokis daugelį itin sužavėjo, o „Girėnai“ jį pasirinko neatsitiktinai – norėjo pagerbti 2013m. Anapilin iškeliavusį jį sukūrusį choreografą, šokių vadovą Kazį Motuzą. Beje, kolektyvo šokėjas Raimundas Nazaras taip pat pelnė apdovanojimą, jis buvo tituluotas „Geriausiu šokėju“. V. Venienė svarstė, kad tikriausiai jų kolektyvas vienintelis iš festivalio išvyko nešinas tokiu kiekiu apdovanojimų.

„Šeštadienis mūsų šokėjams tapo pačia laimingiausia diena, ne vieno šokėjo akyse blizgėjo ašaros. Tai mūsų sunkaus ir kantraus darbo rezultatai. Šokėjai iš visos širdies stengėsi dovanoti gražų šokį, pasitempimą, šokio manierą, šypsenas, nuoširdumą, šilumą... Ir svarbiausia – nenuvilti  „savo vadovytės“. Taip jie meiliai mane vadina. Džiaugiuosi dėl jų, dėkoju už atsidavimą, už savo laisvalaikio aukojimą šokiui, už nuoširdumą, puikų humoro jausmą, meilę. Tai įkvepia dirbti toliau, mylėti šiuos žmones ir gerbti“, – įspūdžiais dalijosi V. Venienė.

„Draugo“ inf.