To, kas ant Šakių ežero ir paežerėje vyko šeštadienio vakarą, nebuvo ne tik Šakiuose, bet, ko gero, ir visoje Lietuvoje. Pačių organizatorių lūkesčius pranokęs tarptautinis cirko festivalis „4 stichijos“ net netalpino visų norinčių. Idėjų nestokojantys renginio sumanytojai – Šakių cirko mokyklos vadovai Itana ir Raimondas Januševičiai – šįkart nusprendė į vieną visumą sujungti keturias stichijas – Žemę, Vandenį, Orą ir Ugnį – ir kartelę iškėlė taip aukštai, kaip turbūt ir patys nesitikėjo.  

Renginio metu kvapą gniaužė geriausių cirko artistų pasirodymai, šviesų ir garso efektai, originali choreografija. Persipynė modernus ir klasikinis cirkas su muzika ir šokiu. Garso takelis kompozitoriaus Nick Paupptit buvo kurtas Olandijoje, įgarsinimą atliko teatro, televizijos ir kino aktorius, filmų garsintojas Giedrius Arbačiauskas... Galima vardyti ir vardyti, nes dažnai momentu reikėjo nuspręsti, kur link kreipti žvilgsnį – ar į vandenyje betyvuliuojančius burbulus, atsiveriančias kriaukles su mažaisiais artistais viduje, atplaukiančias akrobates, ar stebėti scenoje savo gabumus demonstruojančius artistus, žiūrėti į ugnimi žongliruojančius akrobatus, o gal akis kelti į danguje blyksinčius fejerverkus... Veiksmas ir vandenyje, ir ant žemės vyko nenutrūkstamai. Stebėtina, kaip sustyguota, profesionalu bei subtilu, kaip vienu ritmu gali susijungti Žemė, Vanduo, Oras ir Ugnis. Kaip vieni kitus papildyti gali skirtingų sričių profesionalai. Girdi ataidint muziką ir išvysti, kad ji ne iš bet kur – vandeniu valtele atplaukia ir garsais užburia buvęs Šakių meno mokyklos mokytojas, trimito virtuozas Nerijus Jakštonis. Pasirodė ir kraštietė solistė Vismantė Vasaitytė, ir gerai žinomos atlikėjos Vilija Matačiūnaitė bei Neringa Nekrašiūtė.

Ypač užburianti buvo viešnia iš Lenkijos Agnieška Rawinis – ji pasirodymą surengė specialioje vandens pripildytoje taurėje. Jėgos bei batuto akrobatai Andrejus Diužinovas ir Anatolijus Nikolajevas iš Moldovos šakiečiams pristatė numerį, kuris garsiame Monte Carlo festivalyje yra laimėjęs „Auksinio klouno“ apdovanojimą. Savo gabumus demonstravo jau ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje gerai žinomi Šakių cirko mokyklos auklėtiniai.

Visgi buvo ir tam tikrų nesklandumų – dar neprasidėjus renginiui režisierius ir choreografas Marijanas Staniulėnas atsiprašė, kad visi norintys į renginį nepateks. Ir nepateko, nes niekas neplanavo, kad žiūrovų susirinks dešimt kartų daugiau nei prognozuota, o dvi kasos vos spėjo dirbti. Dabar organizatoriai juokauja, kad gerai, jog renginys buvo mokamas, teritorija aptverta, nes kitaip susirinkusi masė tiesiog „viską būtų nušlavusi ir su aparatūra į ežerą nunešusi“. Tiesa, ir ne visi patekusieji galėjo grožėtis išskirtiniu reginiu, nes tiesiog per gausybę žmonių nebuvo sąlygų matyti scenos ir vaizdo ant ežero bei paežerėje. Labiau pasisekė prasigrūdusiems į priekį ar su mažaisiais susėdusiems ant žolės. Organizatoriai ramino, kad unikalių renginių Šakiuose dar tikrai bus ir apgailestavo dėl tokios situacijos, nes būtent dėl žmonių šis festivalis ir buvo darytas. Tikėtina, kad „4 stichijos“ miestelėnams ir svečiams bus pakartotos per ateinančių metų miesto šventę.

„Per dvi savaites buvo nupirkti 185 bilietai. Visada stebime tendencijas, tad manėme, jog bus kokius dukart daugiau. Paskaičiavome – tilps. Bet kad atėjo 10 kartų daugiau! Sutilpo 1200 žiūrovų, maždaug 500 liko neįėję į renginį – stulbinančiais skaičiais dalijosi I. Januševičienė.

Apie tai, kad įspūdingas šou pareikalavo didžiulio atsidavimo, ne vienos bemiegės nakties, neverta ir kalbėti. Pati mintis brandinta trejus metus. Dar pirmadienį ryte, kaip atviravo I. ir R. Januševičiai, galvos sukosi nuo emocijų gausybės.

„Išgirdome begalę negatyvo, begalę teigiamų atsiliepimų. Bet ir dabar mąstome, ką mes galėjome padaryti kitaip. Mintis ir buvo ant vandens. Tiesiog tokia vieta – sala. Buvo siūlančių daryti J. Lingio parke, tai gal N. Jakštonį su valtimi reikėjo žole atitempti?“ – retoriškai teiravosi I. Januševičienė.

Prie kūrybinės renginio dalies plušėjo ir aiškią viziją turėjo režisierius M. Staniulėnas, I. Januševičienė, choreografė ir šokių kolektyvo „Viva“ vadovė Laura Saunorienė. Daugybė žmonių ir rėmėjų, kultūros centro darbuotojai, kaip pasakojo organizatoriai, ištiesė pagalbos ranką, suprato ir palaikė.

„Daug prašėme, kad padėtų ne finansiškai, bet techniškai – taip ir transportą gavome, ir virinimo darbus atliko, ir daugybė kitų niuansų išspręsta buvo“, – teigė R. Januševičius.

Net oro balioną, kybojusį virš scenos, siuvo kultūros centro kasininkė! Darbo netrūko ir kitiems darbuotojams, nuolat prie  scenos įrengimo plušėjo ir pats R. Januševičius. Patys ir fontaną gamino, jaudinosi, kad ne tokiu pajėgumu veikia siurbliai, vakarais viską tobulindavo, nekalbant apie kitus darbus. Juk ir pačią sceną, tiksliau prieplaukas specialiai šiam renginiui parsigabeno iš Jurbarko –  nuo Jurbarko iki Gelgaudiškio jos buvo atplukdytos Nemunu, nuo Gelgaudiškio iki Šakių atgabentos vilkikais, o į ežerą įleistos kranu.

Skaičiuojama, kad festivalis galėjo atsieiti apie 16 tūkst. eurų, neskaičiuojant talkininkų darbo. Dalinis finansavimas buvo gautas iš Lietuvos kultūros tarybos (12,5 tūkst. eurų). Kitaip, kaip sako organizatoriai, padaryti kažką panašaus būtų tiesiog neįmanoma. Tiesa, kadangi I. ir R. Januševičiai studijuoja Kultūros vadybą, šis renginys buvo jų magistrinio darbo dalis.

„Cirkas turi būti gražu. Ir tikrai darysim ir toliau, nes norime tai daryti“, – entuziastingai nusiteikusi kalbėjo I. Januševičienė, kartu su vyru Šakiams pažadėjusi padovanoti dar ne vieną unikalų reginį.