Šakių viešoji biblioteka, reaguodama į šių dienų aktualijas, ketvirtadienį savo salėje surengė atvirą forumą „Kur yra riba, kai baigiasi nuomonė ir prasideda patyčios?!“ Biblioteka ne tik pirmą kartą prisijungė prie „Veiksmo savaitės Be patyčių“, bet nusprendė forumą tiesiogiai transliuoti socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.

Forume dalyvavo, savo mintimis dalijosi bei į klausimus atsakinėjo savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, Šakių pedagoginės psichologinės tarnybos suaugusiųjų švietimo koordinatorė Diana Jazukevičienė, Lukšių Vinco Grybo gimnazijos bei Kriūkų mokyklos-daugiafunkcio centro psichologė Jurgita Martinaitienė ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas Jonas Vaikšnoras. Forumą moderavo bibliotekos darbuotoja Inga Rutkauskienė, kėlusi klausimą, ar mokame etiškai ir kultūringai išsakyti nuomonę, kritiką ir pastabas. Meras svarstė, kad kas politikui atrodo kasdieninė leksika, eilinis žmogus, ko gero, tokį žodyną priimtų kitaip. Visgi akivaizdu, kad patyčių problema didžiulė ir ji, akcentavo moderatorė, plečiasi bei persikelia į internetinę erdvę.

„Jeigu žmogus yra laimingas ir jam viskas gerai, jam nekyla minčių kitą įžeisti, kritikuoti. Viskas priklauso nuo žmogaus, tai eina iš vidaus“, – mintimis dalijosi psichologė, ne kartą pabrėžusi šeimos vaidmenį patyčių klausimu.

Ji kalbėjo, kad jeigu šeimoje nėra pagarbos, joje nepagarbiai aptarinėjami kitaip atrodantys, besielgiantys, gal net toleruojamas smurtas, vaikai tai perima kaip natūralų modelį. Be to, dažnai ir tas, kuris tyčiojasi, J. Martinaitienės nuomone, viduje yra sužeistas. Dažnai, kas aiškėja individualių pokalbių metu, vaikai net nesusimąsto, kad kažkoks veiksmas ar žodis galėjo kitą įžeisti, įskaudinti.

J. Vaikšnoras svarstė, kad patyčios priklauso ir nuo žmogaus emocinio išprusimo, tačiau jis irgi mano, kad dažnai kenčia ne tik tas, iš kurio tyčiojasi, bet ir besityčiojantis.

Tad ką daryti? Pavyzdžiui, kai iš vaiko tyčiojasi mokytojas, atvirai jį vadindamas žąsinu, avinu, bukapročiu... Čia daugelio nuomonė sutapo ir visi akcentavo, kad reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti... Šeimoje, mokykloje, darbe, tėvams su pedagogais ir pan. D. Jazukevičienė sakė: žinant, jog tavo vaikas auka, būtina kalbėti su klasės auklėtoju, jei situacija nesikeičia, – su administracija, situaciją viešinti, tačiau jokiu būdu netylėti ir nestebėti, nes nieko nedarymas, pasak kalbėjusių, – patyčių skatinimas.

O tokių atvejų, kai nutylima, patvirtino ir ugdymo įstaigose dirbanti psichologė, tikrai nemažai, nes „kad tik niekas nesužinotų“, „tik nepasakyk, nes bus blogai“...

„Vaikai šiuo klausimu gauna daug žinių, bet dažniausiai suaugusieji netgi nemoka reaguoti“, – mintimis dalijosi spec. pedagogė D. Jazukevičienė.

J. Martinaitienė minėjo, kad ne tik vaikai mažai kalba apie savo savijautą, bet ir suaugusieji dažnai net nemoka įvardyti, kad blogai jaučiasi. Gimnazistas akcentavo šeimą bei aplinką, kurioje auga vaikas. Tėvai, pasak jo, turi didžiulę įtaką.

„Jeigu vaikui nuolat sakoma „tu blogas“, taip ir suformuojama. Kodėl aš turiu stengtis, jei vis vien būsiu blogas“, – iš vaiko pozicijos pavyzdį pateikė psichologė.

Ji pasakojo, kad bendraudama su vaikais bando išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi, kaip jis jaučiasi. Tai ypač svarbu. Jei vaikas linkęs tyčiotis, svarbu skatinti vaiko  suvokimą: kaip tu jaustumeisi to, iš kurio tyčiojiesi, vietoje, kaip tu jaustumeisi perskaitęs komentarą ar išgirdęs repliką, jei jie būtų pasakyti ar parašyti ne tavo, bet apie tave...

„Jei vieną dieną visi atsikeltume ir su kitais elgtumėmės taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis, šios problemos nebūtų“, – įsitikinęs J. Vaikšnoras.

Informacijos apie patyčias daugybė, bet kaip mažinti pačias patyčias? J. Martinaitienė sako, kad reikia ugdyti vaikų sąmoningumą. Kaip? Psichologės nuomone, tik kalbantis su savo vaikais. Ir, pasak D. Jazukevičienės, svarbu kalbėti jo kalba. Norint susikalbėti svarbu būti viename lygyje.

„Kas kaltas, jei nesusikalba duobkasys ir profesorius? Manau, kad profesorius, nes jo intelektas aukštesnis“, – svarstė J. Vaikšnoras.

Teisę išsakyti nuomonę turime kiekvienas, tačiau ją išsakant svarbu gerbti kitą ir neperžengti kartais visiškai plonos linijos tarp kritikos ir patyčių. Žinoma, į tą patį pasakymą skirtingai reaguos skirtingi žmonės. Vienas šypseną priims kaip šypseną, o kitam galbūt ir ji pasirodys pašaipi. Tačiau jeigu jau kyla klausimas ir yra svarstoma – buvo vienu ar kitu atveju patyčios, ar ne, tai, ko gero, sako J. Martinaitienė, kad jos buvo. Susitikimo pabaigoje dar kartą akcentuota kalbėjimosi svarba, atsakomybė už savo žodžius.

Tai, kad forumo transliacija penktadienį buvo peržiūrėta 2700 kartų, pirmadienį peržiūrių skaičius viršijo 3 tūkst., ko gero, irgi liudija, kad pokalbių šia tema visgi reikia.