Kepti ruginę duoną Dabitų kaimo gyventoja Danutė Andriukaitienė išmoko iš savo mamos, kuri duonos kepimo paslaptis perėmė iš savo motinos. Taigi duoną iš tiesų jau kepama šimtą metų iš šeimos ūkyje išaugintų rugių ir duonkubilyje atsinešto raugo. Duonos kepimo ritualą stebėti į Danutės namus nuvykome praėjusį penktadienį: ruginei duonai užraugti, išminkyti, iškepti prireikia trijų parų.

Vaikystėje D. Andriukaitienė matė, kaip mama krosnyje kepdavo duoną. Būdama septynerių jau išmoko su liže duoną į pečių pašauti. Danutės močiutė Marija taip pat kepė tik ruginę duoną. Šeimos tradiciją šiandien tęsia ir D. Andriukaitienė. Ji gimė Bajoraičių kaime (Kudirkos Naumiesčio sen.), kartu su vyru Arvydu jau beveik keturiasdešimt metų gyvena Dabitų kaime, kur savo ūkelyje užsiaugina ir rugių.

Pašnekovė tikino, kad namie išsikepti duonos nėra labai sudėtinga. Tačiau prireikia kone trijų dienų, kol gali atsipjauti savo krosnyje keptos ruginės duonos riekę.

Moteris sako, kad rugių sėja apie pusę hektaro.

„Šiemet rugių derlius perpus mažesnis, grūdai smulkūs, kieti, o dar pavasarį rugių želmenis danieliai nuėdė...“ – pasakoja Danutė ir priduria, kad patys nukultus rugius arpuoja ir susimala miltus.

Duonos kepėjos pasiteiravus recepto, ši šypteli ir sako – ruginiai miltai ir vanduo. Na, dar druskos žiupsnelis. Daugiau jokių prieskonių ar priedų moteris nenaudoja. Anot jos, į tešlą cukraus neberia, mat rugys iš savęs ir taip saldus.

„Taip mano močiutė kepė, iš jos išmoko mano mama, jos kepimo paslaptis perėmiau aš. Priedų jokių nededu, nes tik raugą pagadinsiu“, – pasakoja duonos kepėja.

Apsilankius pas Danutę, ji didžiuodamasi rodo medinį, keturkampį kubiliuką, kuriame tešlą duonai minkė jos močiutė, mama, o dabar Danutė. Apie duonkubilį ji turi daug ką pasakyti: kad laiko apvožtą, jo neplauna, nes nuo raugo likučių įrūgsta naujai užmaišyta tešla.

Danutė rupius ruginius miltus užpliko vandeniu ir palieka tešlą kelioms valandoms. Duonkubilį laiko ant zelikio, kuris įšyla užkūrus krosnį. Tuomet deda dar ruginių miltų ir tešlą atminko, kubilėlį uždengia ir per naktį palaiko, ryte tešlą perminko.

„Duoną reikia minkyti kumščiais. Tirštumas tinkamas, kai tešla nelimpa prie rankų ir kai pirmas prakaito lašas kubilėlin nukrenta“, – duonos kepimo procesą apibūdina Danutė.

Ji sako, kad minkant tešlą nereikia pykti, o galvoti tik apie gražius dalykus.

Užminkiusi duonelę Danutė kūrena krosnį. Malkų parūpina vyras Arvydas. Malkos – tik beržinės, kelios – obels, dėl kaitros. Užkūrusi krosnį moteris ją kūrena apie penkias valandas, sudegina pusmaišį malkų. Kol krosnis įkaista, duonelė iškyla.
„Kad pečiaus vidus jau gerai įkaitęs, matyti iš sklepavonės lubų – plytos pabąla. Tai ženklas, kad duoną jau galima šauti į pečių“, – sako Danutė. Ji formuoja kepimo skardoje kepalą, įspaudžia kryželį, kad duonos niekada namuose nepritrūktų, ir šauna į krosnį. Duona kepa apie penkias valandas. Išėmusi iš krosnies kepalą – apverčia, uždengia drobiniu rankšluosčiu, kad atvėstų, ir kitą dieną jau galima riekti. Duoną valgo visi šeimos nariai ir, pasak Danutės, valgant rupių miltų duoną, joje esanti ląsteliena valo virškinimo sistemą.

„Mama duonos gabalėlį suvyniodavo į maršką ir duodavo jaunesnėms seserims čiulpti, kad stiprybės suteiktų“, – prisiminimais dalijosi duonos kepėja.

Anot Danutės, ruginė duona įrūgsta natūraliai nuo raugo, todėl ilgai negenda, o kepa duoną pagal šeimos poreikį, dažniausiai tešlą užminko per pilnatį. D. Andriukaitienė ruginę duonelę pristato ir įvairių švenčių metu, o iš plutelės ir giros užraugia. Už poros savaičių Andriukaičiai jau sės rugius naujam sezonui. Anot pašnekovės, per Žolinės šventę, rugių varpas visuomet neša į bažnyčią pašventinti.

D. Andriukaitienė apgailestavo, kad nežino, kam perduos ruginės duonos kepimo tradiciją, ir viliasi, kad galbūt anūkės susidomės. Danutė ir Arvydas Andriukaičiai užaugino dukrą Ingą ir sūnų Darių, trys anūkai dažnai lankosi pas juos ir mielai valgo Danutės keptą duoną su medumi, kurio prineša sode laikomos bitės.