Penktadienį Šakių viešojoje bibliotekoje, užbaigiant „Tautiškos giesmės“ ir Vinco Kudirkos metus, surengtas forumas „Vincas Kudirka – švietėjas ir (ar) maištininkas“, kurio tikslas – apie V. Kudirką pakalbėti kitaip. Siekta padiskutuoti apie jo asmenybės universalumą, modernumą, idealizmą.

Istorikės Sonatos Džiavečkienės moderuotoje diskusijoje dalyvavo VDU dėstytojas, istorikas dr. Linas Venclauskas, buvęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkas Antanas Žilinskas bei Kudirkaičių organizacijos nariai – Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos gimnazistai Vaiva Valaitytė ir Adomas Počas.  

S. Džiavečkienė sakė, kad simboliška, jog būtent gruodį susirinkta pakalbėti apie V. Kudirką – apie žmogų, gimusį prieš 160 metų. Nors laiko praėjo nemažai, bet ne viena karta kalba, diskutuoja ir nagrinėja V. Kudirką. Kodėl? Todėl, kaip kalbėjo forumo dalyviai, kad būtent jis prisidėjo prie Tautinio atgimimo, būtent jis žadino ir budino tautą, telkė ir norėjo ją visokeriopai išlaisvinti. Turėjo jis ir aiškią viziją, kaip turi atrodyti Lietuva, kaip ir didžiulį tikėjimą, kad tikrai ne tik melstis bus galima lietuviškai, bet ir maldas skaityti būtent šia kalba, ir nevaržomai ja kalbėti. Kaip sako L. Venclauskas, V. Kudirka puikiai suprato, kad ir laiko dėl savo ligos neturi daug, tad viską stengėsi daryti maksimaliai.

„Dabar dabar dabar, nes paskui nebus kada“, – kalbėjo istorikas.

V. Kudirkos suvokimu, nauja, moderni tauta nebūtinai yra bajoriška. Priešingai, jai priklauso ir valstietiškos kilmės žmonės. Jis suprato, kad budinti tautą reikia ne tik per kultūrą, etnografiją, bet kad reikia modernizuotis ir visuomenei, drįsti keistis, tad skatino imtis verslų, ūkininkavimo.

Nesivaržydamas V. Kudirka kritikuodavo, pavyzdžiui, žydus, rusus. Ir, ko gero, kaip kalbėjo forumo dalyviai, V. Kudirka ir šiandien turėtų ką pasakyti, kliūtų ir lietuvaičiams, nes jis negailestingas būdavo tiems išsilavinusiems kraštiečiams, kurie neprisideda prie savo tautos kūrimo. Tad ir jaunimas neabejoja, kad V. Kudirkos kūryba aktuali ir šiomis dienomis, reikėtų į ją atsigręžti, nes lygiai taip pat reikėtų pabusti, susiimti.

Be to, V. Kudirka apibūdintas kaip ypač laisvas, kūrybiškas žmogus, faktiškai iš naujo save sukūręs ir nepasidavęs net griežtam tėvui. Juk perskaitęs „Aušrą“ ir supratęs, jog ėjo ne tuo keliu, galėjo savęs nesižadinti ir nebudinti. Tačiau tai ne jam. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos išliko orus, pasitempęs, garbingas.

Tiesiogiai transliuoto forumo metu apie V. Kudirką kalbėta kaip apie kompanijos sielą, jį itin mylėjo ir moterys. Tačiau V. Kudirka taip ir nevedė, patyrė ir nelaimingą meilę. Tad kalbėdami psichologiniu aspektu dalyviai akcentavo, kad ypač paskutinėmis gyvenimo akimirkomis tautos šauklys jautėsi vienišas, pamirštas. O ir apskritai jam, kovotojui, maištininkui, ko gero, nebuvo lengva gyventi, tačiau jis savęs negraužė, gyveno visuomenišką gyvenimą ir matė tame didžiulę prasmę. Renginio pabaigoje perskaityta 10 Lietuvos meilės įsakymų pagal V. Kudirką, kuriuose raginama nepamiršti, kad esame lietuviai ir kad mūsų motina – Lietuva; gerbti savo žemės didvyrius; gaivinti istorinę atmintį, pažinti praeitį ir iš jos semtis stiprybės; siekti šviesos ir patiems ja tapti; būti vieningiems ir stoti vieniems už kitus ir pan. Kiek tokie įsakymai aktualūs šiandien, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, kaip ir tai, kokia gi bus ta šalies ateitis.