Praėjusį sekmadienį Kudirkos Naumiesčio kultūros centre vyko jau šeštoji tradicine tapusi rajoninė verpėjų šventė, kurioje penkios rajono verpėjos dalijosi verpimo paslaptimis, norintys galėjo pasigaminti kalėdinių žaisliukų iš siūlų.

Besirenkančius žvarboką praėjusio sekmadienio popietę Kudirkos Naumiesčio kultūros centro salėje pasitiko verpimo ratelių dūzgesys. Prie jo palinkusios iš linų ir vilnų siūlus verpė penkios šio seno amato neužmiršusios verpėjos.

Štai Regina Martišienė iš Panovių verpia apie 30 metų. Moteris turi avių ūkį, jų vilną kerpa, vėliau veža sukaršti, po to verpia siūlus. Greta jos mikliai per rankas leidžianti ploną vilnos siūlelį verpėja iš Totorviečių Zita Puidokienė pasakojo, kad verpti išmoko iš močiutės. Ji rodė seną, dar prosenelės perduotą verpimo ratelį. Moteris džiaugėsi, kad verpimu užsiima ir jos jauniausia dukra Jūratė. O štai pirmą kartą į šventę atvykusi Lepšių (Lukšių sen.) kaimo gyventoja Marija Zaveckienė pasakojo, kad verpti pradėjo mirus mamai.

„Jaunystėje verpdavau, nes mama verpė, tai prišokdavau ir aš. Dabar sūnėnas avis laiko, tai tarsi priversta esu verpti, kai jis dovanoja vilnų, tuomet jau reikia susiverpti. Bet verpimas – tai malonumas, meditacija. Ratelis dūzgia taip tyliai, nereikia nei televizoriaus žiūrėti ar radijo klausytis“, – pasakojo Irutė Kriauzienė iš Plokščių.

Ne pirmus metus renginyje dalyvaujanti Rūta Bučinskaitė (Lukšių sen. Adomiškių k.) pasakojo, kad verpia tik ketveri metai, paskutiniu metu verpia linų pluoštą. Pasak Rūtos, verpti ji pradėjo pirmiausia todėl, kad atvyko gyventi į kaimą. Ji įsitikinusi, kad senąsias verpimo tradicijas reikia puoselėti. Į jos rankas iš kaimynės patekęs verpimo ratelis iš pradžių stovėjo nenaudojamas, vėliau Rūta pamėgino verpti, ji prisipažino, kad iš pradžių sekėsi sunkiai.

Šventės dalyviai stebėjo filmukus, kuriuose buvo pasakojama apie lino mūką bei vilnos kelią nuo avelės iki šiltų pirštinaičių ar kojinių. Pasirodo, iš linų ir kanapių pluošto lietuviai verpė ir audė net akmens amžiuje. O štai prieš tūkstančius metų avis prisijaukinę žmonės atrado, kad šių gyvūnų vilna puikiai išlaiko šilumą.

Šventės vedėja Rugilė Guzovijūtė pasakojo, kad seniausias verpimo būdas – linų pluošto sukimas pirštais. Taip verpta daugelyje pasaulio tautų. Senovinis verpimo įrankis, išplitęs visame pasaulyje, yra medinė verpstė. Verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje 1533 m. Iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje. Pirmiausia rateliai atsirado dvaruose, nes iš pradžių tai buvo retas ir brangus daiktas. Vėliau rateliais ėmė verpti ir valstietės.

Žiūrovai šventės metu neturėjo kada nuobodžiauti, jiems teko vilnas pašyti, o jauniausiems dalyviams dalyvauti „Avelių viktorinoje“ ir atsakyti į įvairius su verpimo amatu susijusius klausimus. Pavyzdžiui,  ar atviroje liepsnoje vilna sprogsta kaip fejerverkas, tiesiog ima ir sudega, beveik nedega, o tik svyla ir anglėja it medis, ištirpsta kaip sniegas?

Šventės pabaigoje verpėjėles apsupo žiūrovai, jos rodė, kaip smagiai verpimo ratelis dūzgia ir suka siūlus. Šventėje dalyvavęs jaunimas norėjo išbandyti, o verpėjos kantriai rišo nutrūkusius jaunųjų verpėjų siūlus.

Nors visos šventės metu verpėjos varžėsi, kuri plonesnį siūlą suverps, bet galiausiai paskelbtos lygiosios, o visoms dalyvėms įteiktos atminimo dovanos.

Susidomėjimo sulaukė ir šventėje dalyvavusios karpinių meistrės Meilės Andriukaitienės mokymai, kaip pasigaminti iš siūlų paukštelius, kuriais galima papuošti šventinį stalą, padovanoti vaikams. O štai iš baltų siūlų pasigaminus avinėlius galima pasikabinti ant Kalėdų eglutės.

Verpėjų šventėje netrūko muzikos, kurią dovanojo Kudirkos Naumiesčio kultūros centro kapela „Liocai“, bei šokių, kuriuos sušoko Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos liaudiškų šokių grupė. O vilnonių kojinių, pirštinių ir kitų rankdarbių buvo galima įsigyti pas šventės viešnias – vilkaviškietes mezgėjas Astą Gustaitienę ir Gražiną Maumavičienę.