Lekėtiškis Stanislovas Gudžiūnas sako, kad net ir kočėlas su rinte rūbams lyginti yra paklausus. L. Poškevičiūtės nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Lekėtiškio Stanislovo Gudžiūno drožiniai džiugina Lekėčiuose vykstančios Kaziuko mugės arba Mėlynių festivalio lankytojus. Septyniasdešimt metų perkopęs vyriškis sako, kad drožti iš medžio pradėjo išėjęs į pensiją ir toks užsiėmimas praskaidrina kasdienybę.
Stanislovas – savamokslis, drožimo amato niekur nesimokė, tačiau jo profesija nebuvo toli nuo medžio – jis ilgai dirbo tuometinėje Lekėčių lentpjūvėje. Pašnekovas sako, kad polinkį meistrauti perėmė iš savo senelio Juozo, kuris buvo puikus meistras, namą pastatydavo nuo pamatų iki stogo.
Namuose, į kuriuos S. Gudžiūnas persikėlė tik prieš keletą metų, klėtyje, krūvelė medžio darbelių. Klėtį iš pagrindų jis pats restauravo ir įrengė.
Pašnekovas sako, kad drožti iš medžio pradėjo vos prieš penkerius metus, išėjęs į pensiją.
„Imu medį, drožiu ir mokinuosi. Pirmieji darbeliai buvo pjaustymo lentelės, šaukštai, inkilai“, – apie drožinėjimo pradžią pasakoja S. Gudžiūnas.
Neseniai senjoras pradėjo gaminti medines bačkutes – statinaites, skirtas laikyti sulčių pakams, o kad būtų patogu nešti, sugalvojo pagaminti ir rankeną. Lekėtiškis sako, kad bačkutės ypač paklausios buvo užpernai, kuomet buvo gausus obuolių derlius, jų prigamino apie 50.
„Pabandžiau išdrožti ir savo senelių skulptūrėlę...taip pat ne vieną Rūpintojėlį esu išdrožęs“, – sako pašnekovas ir rodo kitus darbus, labiau praktiškus – malūnėlius kurmiams atbaidyti, kočėlą...
Vyriškis pasakojo, kad šaukštus drožia dažniausiai iš obels, nes tai patvari mediena, pjaustymo lenteles iš ąžuolo, kočėlus iš beržo, taip pat naudoja ir liepą. Dirbinius impregnuoja valgomuoju aliejumi. Drožybai turi sukaupęs ir reikiamų instrumentų.
Lekėtiškis sako, kad nepriklauso jokioms tautodailininkų sąjungoms, atvirauja, kad nesijaučia menininku, drožyba jam tapo pomėgiu.
Atėjus darbymečiui, S. Gudžiūnas su traktoriumi dar padeda kaimynams nudirbti žemės ūkio darbus.
Šiandien Stanislovo gyvenimas nėra lengvas, pašnekovas vardija visą ligų paletę, tačiau yra įsitikinęs, kad visas negandas jam padeda įveikti mėgstamas pomėgis. Tad rankų nenuleidžia, žada toliau meistrauti, planuose – pasistatyti pirtelę.
Namuose, į kuriuos S. Gudžiūnas persikėlė tik prieš keletą metų, klėtyje, krūvelė medžio darbelių. Klėtį iš pagrindų jis pats restauravo ir įrengė.
Pašnekovas sako, kad drožti iš medžio pradėjo vos prieš penkerius metus, išėjęs į pensiją.
„Imu medį, drožiu ir mokinuosi. Pirmieji darbeliai buvo pjaustymo lentelės, šaukštai, inkilai“, – apie drožinėjimo pradžią pasakoja S. Gudžiūnas.
Neseniai senjoras pradėjo gaminti medines bačkutes – statinaites, skirtas laikyti sulčių pakams, o kad būtų patogu nešti, sugalvojo pagaminti ir rankeną. Lekėtiškis sako, kad bačkutės ypač paklausios buvo užpernai, kuomet buvo gausus obuolių derlius, jų prigamino apie 50.
„Pabandžiau išdrožti ir savo senelių skulptūrėlę...taip pat ne vieną Rūpintojėlį esu išdrožęs“, – sako pašnekovas ir rodo kitus darbus, labiau praktiškus – malūnėlius kurmiams atbaidyti, kočėlą...
Vyriškis pasakojo, kad šaukštus drožia dažniausiai iš obels, nes tai patvari mediena, pjaustymo lenteles iš ąžuolo, kočėlus iš beržo, taip pat naudoja ir liepą. Dirbinius impregnuoja valgomuoju aliejumi. Drožybai turi sukaupęs ir reikiamų instrumentų.
Lekėtiškis sako, kad nepriklauso jokioms tautodailininkų sąjungoms, atvirauja, kad nesijaučia menininku, drožyba jam tapo pomėgiu.
Atėjus darbymečiui, S. Gudžiūnas su traktoriumi dar padeda kaimynams nudirbti žemės ūkio darbus.
Šiandien Stanislovo gyvenimas nėra lengvas, pašnekovas vardija visą ligų paletę, tačiau yra įsitikinęs, kad visas negandas jam padeda įveikti mėgstamas pomėgis. Tad rankų nenuleidžia, žada toliau meistrauti, planuose – pasistatyti pirtelę.
Edvinas iš Šakių:
