Rymo mažos Alantės gyvenvietės dvaro griuvėsiai, primenantys Graikijos Atėnų ar Romos imperijos didybę. Spoksodamas į monumentalius Alantės (Alančių) dvaro rūmų griaučius, regi kaip langų akiduobėse įsižiebia saulės „lempos“. Pusė rūmų nusidažo karališka rausvo purpuro spalva. Sąmonėje iškyla kilmingi prabėgusių amžių kunigaikščių, didikų ir dvarininkų paveikslai...

 

Senasis dvaras su aplinkinių kaimų žemėmis dar XVI amžiuje perėjo kunigaikščių Žilinskių giminės Vilniaus pakamariui Levonijai. Alančių valdytojai nuolat keitėsi, todėl sodyba kurį laiką priklausė grafams Oginskiams, Ukmergės žemės teisėjui Andriejui Širvinskui, Pilsudskių giminės atstovams Pranckevičiams, Adomui ir Ievai Staševičiams. Ir štai nuo 1876 metų Alantes nuperka Ukmergės seniūnas, garsiosios Dusetiškių Rudaminų giminės atstovas, karaliaus rotmistro ir Vilniaus tribunolo maršalo Petro Rudaminos anūkas, Antanas Rudamina. Jo palikuonis sūnus, taip pat Antanas, pastatė įspūdingos architekūros rūmus, daugybę ūkinių pastatų (pasakojama, kad jų buvę 15), užsodino parką.

Mirus Antanui, dvarą, turtus ir nepilnametes našlaites dukterėčias prižiūrėjo jo brolis Ričardas. Viena iš mergaičių, Magdalena, nuo vaikystės labai sirgo. Tai ją pastūmėjo įkurti neįgaliųjų prieglaudą, kurioje gyveno net 200 mergaičių. Be to, Ieva ir Marija Magdalena Rudaminaitės buvo 1909 metais statytos Šilų bažnyčios fundatorės.

Rudaminos Alančių rūmuose tvarkėsi iki 1940-ųjų, tuomet jau nacionalizuojamą dvarą valdė Marijos Magdalenos Rudaminaitės įpėdiniai. Visgi teko Rudaminoms trauktis iš Lietuvos prasidėjus sovietizacijai. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo dvarą užėmė liaudies gynėjai, vėliau įsikūrė kolūkis...

Tačiau istorija dar ne visa... Žvelgiant į aplopytus ar užkonservuotus dvaro griuvėsius supranti, kad ne tik išorės grožybėmis, turtais, kilmingais žmonėmis jie buvo garsūs. Iš kartų į kartą perduodami pasakojamai apie dvarininkaitės Magdalenos įsteigtą ažūrinių nėrinių dirbtuvę, kur neįgalių merginų rankos sukurdavo stebuklingą nėriniuotą grožį. Įnoringos užjūrio damos geisdavo ažūro, todėl Alantė rankdarbiais garsėjo ne tik savame krašte, bet ir už Atlanto...

Šiandien šimtmečių parko samanotieji ąžuolai, juodosios pušys ir kiti gigantai medžiai nebesaugomi plačių stilingųjų mūro vartų. Neturi kaip nuo audrų slėptis ir Alančių dvaras likęs be stogo. Tuoj užges saulė, išsijungs languose lempos. Bet gal neužges paskutinė viltis ir gyvybė? Aš dar tikiu...

Jolanta Garkauskaitė