Praėjusį savaitgalį prasmingai paminėtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signataro, Tauro apygardos partizanų vado, lukšiečio Aleksandro Grybino-Fausto 100-osios gimimo metinės. Lukšių kultūros centro kvietimu penktadienį jis pagerbtas apsilankymu Padegėlinių miške (Kazlų Rūdos sav.) jo žūties vietoje, o sekmadienį kovotojui už Laisvę nusilenkta prie paminklo Atminties skverelyje Lukšiuose. Iškilo ir šių dienų skaudulys – griūvantis A. Grybino-Fausto bunkeris.

Rugsėjo 18 d. gausus būrys žmonių iš Lukšių, Jankų, Paluobių, Šakių paminėti Tauro apygardos partizanų vado A. Grybino-Fausto 100-ųjų gimimo metinių pirmiausiai rinkosi Padegėlinių miške, prie kryžiaus, žyminčio vietą, kur žuvo Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas. Jau einant į šią vietą, samanų ir viržių paklotėse aplinkui raudonuoja bruknės, tarsi čia prieš daugiau nei septyniasdešimt metų pralieto partizanų kraujo lašai.

A. Grybinas-Faustas (1920–1949) gimė Lukšių kaime, baigė Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo Liudvinavo pradžios mokykloje, vėliau Zyplių žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. Kai 1943–1944 m. aplinkiniuose miškuose pradėjo veikti tarybiniai diversantai, kartu su broliu Zigmu įstojo į Lukšiuose susikūrusį savigynos būrį. 1944m. artėjant frontui pasitraukė į Vakarus, buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į frontą, kur sulaukė karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau buvo grąžintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, į Karčrūdės kaimą Šakių apskrityje, kur mokytojavo tėvas. Vengdamas suėmimo per žiemą slapstėsi, o 1945 m. pabaigoje pasitraukė pas partizanus į Kazlų Rūdos miškus.

A. Grybino-Fausto sesers Stasės dukra Jūratė Petruškevičienė, stovėdama savo dėdės žūties vietoje Padegėlinių kaime, apgailestavo, kad, deja, jo pažinti neteko.

„Grybinų šeima buvo labai darni, išauginusi keturis pedagogus, tarp jų Aleksandrą, ir vieną gydytoją. Iš mamos sesers, savo tetos Zofijos girdėjau daug prisiminimų, pasakojimų apie tai, koks Aleksandras buvo linksmuolis, šposininkas, dainininkas, mylintis gyvenimą, jį Oliuku vadindavo... Buvo sunkus pokario metas, galbūt Fausto gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, jei būtų buvęs taikus metas, jis būtų sukūręs šeimą, auginęs vaikus ir dirbęs ramiai Lietuvos labui, tačiau tas baisus laikmetis pakoregavo jo planus, įtakojo sprendimus ir jisai atidavė savo gyvybę dėl Lietuvos“, – prisiminimais dalijosi J. Petruškevičienė.

1946 m. birželio 12d. A. Grybinas-Faustas buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, po metų – rinktinės žvalgybos, vėliau – spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. rugpjūčio 10 d., žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rymantui, tų pačių metų spalio 8 d. buvo paskirtas Tauro apygardos vadu.

Labai taikliai prie kryžiaus A. Grybinui-Faustui atminti kalbėjo Lukšių seniūnas Vidas Cikana sakydamas, kad tikrąją tiesą mena tik čia likęs senas kelmas, galbūt medžiai, seniūnas apie Aleksandro narsą, drąsą yra išgirdęs ir iš jo amžininkės Aldutės Dailidienės atsiminimų. Seniūnas čia susirinkusius Lukšių Vinco Grybo gimnazijos, Jankų mokyklos moksleivius ragino kiek galima išlikti teisingiems, sąžiningiems sau, mylintiems Lietuvą.

Tęsiant pasakojimą apie Tauro apygardos partizanų vadą A. Grybiną-Faustą, būtina paminėti, kad vyriausioji Lietuvos partizanų vadovybė buvo atkuriama Žemaitijoje, todėl A. Grybinas-Faustas ir A. Ramanauskas-Vanagas 1948 m. lapkritį iškeliavo į Žemaitiją, 1949m. vasario 10–20 d. jis dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose (Radviliškio r.), kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LLKS tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją.

Minėjimo metu ne kartą užsiminta apie A. Grybino-Fausto žūtį, pasirodo, informaciniuose stenduose pateikta informacija ne visiškai atitinka tikrovę. Teisingas faktas, kad 1949 m. rugsėjo 28 d. naktį grįždamas iš Vytauto rinktinės, Šunkarių miško palaukėje prie Viliūšio kaimo A. Grybinas-Faustas pateko į pasalą, per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas. Tačiau, pasak partizanų ryšininko, lekėtiškio Zenono Rakausko ir karo istorijos rekonstruktoriaus dr. Ramūno Skvirecko, sužeistas A. Grybinas-Faustas negrįžo į bunkerį, kaip rašoma kai kuriuose šaltiniuose, bet nuo jo atsitraukė ir nusišovė.

„Viliuosi, kad neapžels takelis prie vado žūties vietos, džiugu, kad šiandien ir jaunimas dalyvauja paminėjime. Planavome tą takelį apsodinti berželiais, tikiuosi, šį darbą dar padarysime ateityje“, – kalbėjo Z. Rakauskas.

Kaip pagarba žuvusiam dėl Lietuvos laisvės A. Grybinui-Faustui nuskambėjo trys Šakių 205-os pėstininkų kuopos karių iššautos salvės, buvo uždegtos žvakelės.

Minėjimo dalyviai nuo A. Grybino-Fausto žūties vietą ženklinančio kryžiaus miško takeliais patraukė prie Tauro apygardos vado bunkerio, deja, į jį patekti negalima, jis apgriuvęs. Jankų seniūnas Jevgenij Kušnarenko patikino, kad vyksta derinimai, nors ir sunkiai, su Kultūros paveldo departamentu dėl bunkerio tvarkymo. Seniūnas paminėjo, kad jankiškiai jau subūrė savanorių kolektyvą, kurie neatlygintinai padėtų bunkerį atstatyti.

Apie A. Grybino-Fausto bunkerio būklę užsiminta ir sekmadienį vykusiame jo 100-ųjų gimimo metinių renginyje jau Lukšiuose – Atminties skverelyje, kur 2017 m. vasario 16 d. partizanų vadui buvo atidengtas paminklas (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis).

„Einam prie bunkerio, o jis užgriuvęs. O kartais taip nesmagiai pasijauti, kad aš gerai gyvenu ir valdžia gerai gyvena, o tie, kurie žuvo už Laisvę, – jų bunkeris užgriuvęs... Ir, manau, priežasčių pasiaiškinti čia nėra, čia yra gėda baisi...“ – emocijų neslėpė seniūnas.

Po šv. Mišių, kurias už Tauro apygardos partizanų vadą A. Grybiną-Faustą aukojo Lukšių parapijos klebonas Eugenijus Naujalis, Lukšių kultūros namuose įžvalgomis apie Fausto partizanines kovas pasidalino buvusi KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės Šakių 205-os lengvosios pėstininkų kuopos vadė vyr. ltn. Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė, kuri renka medžiagą filmui apie Žalgirio rinktinę.

Minėjime dalyvavęs karo istorijos rekonstruktorius dr. R. Skvireckas, kuris prieš 12 metų inicijavo A. Grybino-Fausto bunkerio atkūrimą, svarstė, kad galbūt šiuo metu užtektų sutvarkyti įgriuvusį bunkerio perdengimą. Svečias pristatė ir jo paties atkurtus partizanų antsiuvus, kurių iš viso atkūrė apie 130.

Minėjimo metu užsiminta, kad tokiems kovotojams už Laisvę kaip A. Grybinas-Faustas būtų kuo daugiau ženklų pastatyta, vienas iš tokių – jo vardu galėtų būti pavadinta kuri nors rajono gatvė.