Iš Kauno į Barzdus dirbti atvažinėjanti laisvalaikio salės kolektyvų vadovė Rasa Malinauskienė sako, kad per dešimt metų kolektyvų nariai tapo tarsi šeima. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Apie kultūrą kalbamės su Barzdų laisvalaikio salės (Griškabūdžio kultūros centro) kolektyvų vadove Rasa Malinauskiene, čia atvykstančia dirbti iš Kauno ir tvirtinančia, kad ją Barzduose jau dešimt metų laiko žmonės ir jų nuoširdumas.
Užaugo kultūros apsupta
R. Malinauskienė gimė ir užaugo gretimame Marijampolės rajone, Šunskų miestelyje, sako, kad į muzikės kelią padėjo ateiti tuo metu Šunskų kultūros namuose dirbusi Gadeikių šeima. Šunskų vaikų darželyje, kultūros namuose meno vadove dirbusi jų dukra Džeralda Gadeikytė pakvietė Rasą dainuoti vaikų ansamblyje „Vasarėlė“, vėliau mokytis Šunskuose įkurtame Kazlų Rūdos muzikos mokyklos padalinyje. Jos paskatinta Rasa būdama šešiolikos metų įstojo į tuometinę Marijampolės pedagoginę mokyklą, vėliau Marijampolės kolegijoje pasirinko muzikos mokytojo profesiją su vargonų specializacija.
„Vargonininkės praktiką atlikau Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Supratau, kad esu tame kelyje ir kitur nenoriu. Buvau gana uždaro būdo. Muzika mane išlaisvino ir sustiprino“, – sako jau vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete muzikos pedagogikos bakalaurą įgijusi R. Malinauskienė, ragavusi ir muzikos mokytojos duonos Šunskų pagrindinėje mokykloje.
Po studijų nuo 2006 metų ketverius metus ji dirbo vargonininke Marijampolės bazilikoje. Sako, krūvis buvo išties nemenkas, per dieną giedodavo trejose Mišiose, o jei pasitaikydavo laidotuvės... Taip pat vadovavo senjorų, vaikų chorams. Pašnekovė pasakojo, kad vargonininkei buvo griežti reikalavimai – giedoti laikantis visų bažnytinių kanonų: giesmės tradiciškos, giedodavo lotyniškas ekzekvijas ir grigališkąjį choralą.
„Čia man buvo gera mokykla. Dažnai žmonės per Mišias gieda tarsi polkos tempu. Man vienas kunigas yra pasakęs, kad turi taip giedoti, jog netrukdytum žmogui bažnyčioje melstis“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad jos senelis buvo garsus giedorius, giminės šaknyse ir vyskupo, kankinio Vincento Borisevičiaus pavardė.
Tuomet R. Malinauskienė gyveno Marijampolėje pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienes seseris, vargonavo bazilikoje, toliau dirbo Šunskų pagrindinėje mokykloje, tačiau pasidarė sunku dalintis per du darbus, todėl teko palikti vargonininkės darbą.
„Sodžiui“ 10 metų
Pašnekovė prisimena, kad 2010 m. rugsėjį sulaukė tuometinio Barzdų seniūno Remigijaus Naujokaičio skambučio, jis kvietė padirbėti kolektyvų vadove. Į Barzdus atvykusi jau rado suburtą mišrų vokalinį ansamblį (vėliau suteikė jam „Sodžiaus“ pavadinimą).
„Prisimenu, kai atvykau, darbo vieta labai nenudžiugino, stovėjo buržuika, spinta, stalas ir mano darbo instrumentas – elektriniai vargonėliai „Casio“. Sutikau dirbti, važinėjau dirbti iš Marijampolės“, – šiandien pasakoja R. Malinauskienė.
Ji netrukus subūrė ir vaikų ansamblį, pavadino „Boružiukais“, sako, kad kai pakabino skelbimą, atėjo viena mergytė, po to jos pusseserė, vėliau ir daugiau kaimo vaikų. Dainuoti panoro ir vyresnės merginos, taip atsirado merginų ansamblis „Rasos“.
„Vaikai dainuoja kolektyve nuo ketverių metų. Jie mano akyse užauga. Todėl ir atsirado vyresniųjų merginų ansamblis „Rasos“. Dažnai ateina dainuoti po kelis vaikus iš šeimos, joms būnu ir vadovė, ir draugė, ir mama. Su vaikais giedam ir bažnyčioje Mišių metu. Dabar karantinas, repeticijos nevyksta, pasiilgstam vieni kitų“, – emocijų neslepia pašnekovė.
„Sodžius“ rugsėjį atšventė veiklos 10-metį, kolektyvo vadovė sako, jog didžiuojasi savo žmonėmis, kurie ne profesionalai, o mėgėjai, bet dainuoja trimis balsais.
Ji vardija jau dešimt metų su ja dainuojančius kolektyvo senbuvius – Juozas Juodis, Ramutė Urbanavičienė, Virginija Trepeikienė, Danutė ir Sigitas Davičikai, Dalia Puidokaitienė, prieš kelerius metus prisijungusi Joana Žukauskaitė, vadovę džiugina ilgametė draugystė su ansambliui akordeonu pritariančiu Jonu Barišausku.
Kultūra kaime
Šiuo metu R. Malinauskienė gyvena Kaune, į darbą, repeticijas Barzduose, kurios dažniausiai vyksta jau vakarop, važiuoja 76 kilometrus. Pasiteiravus, kas profesionalią muzikę laiko Barzdų kaime, ji tvirtina, kad čia jaučiasi reikalinga.
„Kultūra kaime... Čia viskas yra daug nuoširdžiau. Žmonės ateina dainuoti savo pomėgiui, jie tik mėgėjai, aišku, juos reikia sudominti, kad išlaikytum kolektyvą. Suprantu, kad kolektyvų vadovės siekiamybė turėtų būt aukštas kolektyvo meninis lygis. Aš manau, kad kultūros darbuotojas turėtų į kultūrinę veiklą pritraukti ir paprastą žmogų, jį šviesti ir mokyti“, – svarsto pašnekovė ir priduria, kad labai laukė ir dabar džiaugiasi renovuota Barzdų laisvalaikio sale.
Barzdiškiai turi tradicinius renginius: miestelio šventę per Jonines, R. Malinauskienė kartu su kolege Vlada Klimaitiene rengia tradiciniais tapusius romansų vakarus.
„Aišku, norėtųsi aktyvesnio žmonių įsitraukimo į kultūrinius renginius, tačiau žmonės bet kada gali sėsti ir nuvažiuoti į koncertus, spektaklius į Šakius, Marijampolę ar Kauną. Todėl kartais į renginius ateina tik atlikėjų artimieji, nors stengiesi renginį padaryti įdomų, tačiau nėra taip paprasta“, – sako pašnekovė ir priduria, kad kartais dirbti motyvacijos pritrūksta ir pačiai, tačiau nenori paleisti kolektyvų narių, nuvilti jų lūkesčių.
„Vargonininkės praktiką atlikau Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Supratau, kad esu tame kelyje ir kitur nenoriu. Buvau gana uždaro būdo. Muzika mane išlaisvino ir sustiprino“, – sako jau vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete muzikos pedagogikos bakalaurą įgijusi R. Malinauskienė, ragavusi ir muzikos mokytojos duonos Šunskų pagrindinėje mokykloje.
Po studijų nuo 2006 metų ketverius metus ji dirbo vargonininke Marijampolės bazilikoje. Sako, krūvis buvo išties nemenkas, per dieną giedodavo trejose Mišiose, o jei pasitaikydavo laidotuvės... Taip pat vadovavo senjorų, vaikų chorams. Pašnekovė pasakojo, kad vargonininkei buvo griežti reikalavimai – giedoti laikantis visų bažnytinių kanonų: giesmės tradiciškos, giedodavo lotyniškas ekzekvijas ir grigališkąjį choralą.
„Čia man buvo gera mokykla. Dažnai žmonės per Mišias gieda tarsi polkos tempu. Man vienas kunigas yra pasakęs, kad turi taip giedoti, jog netrukdytum žmogui bažnyčioje melstis“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad jos senelis buvo garsus giedorius, giminės šaknyse ir vyskupo, kankinio Vincento Borisevičiaus pavardė.
Tuomet R. Malinauskienė gyveno Marijampolėje pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienes seseris, vargonavo bazilikoje, toliau dirbo Šunskų pagrindinėje mokykloje, tačiau pasidarė sunku dalintis per du darbus, todėl teko palikti vargonininkės darbą.
„Sodžiui“ 10 metų
Pašnekovė prisimena, kad 2010 m. rugsėjį sulaukė tuometinio Barzdų seniūno Remigijaus Naujokaičio skambučio, jis kvietė padirbėti kolektyvų vadove. Į Barzdus atvykusi jau rado suburtą mišrų vokalinį ansamblį (vėliau suteikė jam „Sodžiaus“ pavadinimą).
„Prisimenu, kai atvykau, darbo vieta labai nenudžiugino, stovėjo buržuika, spinta, stalas ir mano darbo instrumentas – elektriniai vargonėliai „Casio“. Sutikau dirbti, važinėjau dirbti iš Marijampolės“, – šiandien pasakoja R. Malinauskienė.
Ji netrukus subūrė ir vaikų ansamblį, pavadino „Boružiukais“, sako, kad kai pakabino skelbimą, atėjo viena mergytė, po to jos pusseserė, vėliau ir daugiau kaimo vaikų. Dainuoti panoro ir vyresnės merginos, taip atsirado merginų ansamblis „Rasos“.
„Vaikai dainuoja kolektyve nuo ketverių metų. Jie mano akyse užauga. Todėl ir atsirado vyresniųjų merginų ansamblis „Rasos“. Dažnai ateina dainuoti po kelis vaikus iš šeimos, joms būnu ir vadovė, ir draugė, ir mama. Su vaikais giedam ir bažnyčioje Mišių metu. Dabar karantinas, repeticijos nevyksta, pasiilgstam vieni kitų“, – emocijų neslepia pašnekovė.
„Sodžius“ rugsėjį atšventė veiklos 10-metį, kolektyvo vadovė sako, jog didžiuojasi savo žmonėmis, kurie ne profesionalai, o mėgėjai, bet dainuoja trimis balsais.
Ji vardija jau dešimt metų su ja dainuojančius kolektyvo senbuvius – Juozas Juodis, Ramutė Urbanavičienė, Virginija Trepeikienė, Danutė ir Sigitas Davičikai, Dalia Puidokaitienė, prieš kelerius metus prisijungusi Joana Žukauskaitė, vadovę džiugina ilgametė draugystė su ansambliui akordeonu pritariančiu Jonu Barišausku.
Kultūra kaime
Šiuo metu R. Malinauskienė gyvena Kaune, į darbą, repeticijas Barzduose, kurios dažniausiai vyksta jau vakarop, važiuoja 76 kilometrus. Pasiteiravus, kas profesionalią muzikę laiko Barzdų kaime, ji tvirtina, kad čia jaučiasi reikalinga.
„Kultūra kaime... Čia viskas yra daug nuoširdžiau. Žmonės ateina dainuoti savo pomėgiui, jie tik mėgėjai, aišku, juos reikia sudominti, kad išlaikytum kolektyvą. Suprantu, kad kolektyvų vadovės siekiamybė turėtų būt aukštas kolektyvo meninis lygis. Aš manau, kad kultūros darbuotojas turėtų į kultūrinę veiklą pritraukti ir paprastą žmogų, jį šviesti ir mokyti“, – svarsto pašnekovė ir priduria, kad labai laukė ir dabar džiaugiasi renovuota Barzdų laisvalaikio sale.
Barzdiškiai turi tradicinius renginius: miestelio šventę per Jonines, R. Malinauskienė kartu su kolege Vlada Klimaitiene rengia tradiciniais tapusius romansų vakarus.
„Aišku, norėtųsi aktyvesnio žmonių įsitraukimo į kultūrinius renginius, tačiau žmonės bet kada gali sėsti ir nuvažiuoti į koncertus, spektaklius į Šakius, Marijampolę ar Kauną. Todėl kartais į renginius ateina tik atlikėjų artimieji, nors stengiesi renginį padaryti įdomų, tačiau nėra taip paprasta“, – sako pašnekovė ir priduria, kad kartais dirbti motyvacijos pritrūksta ir pačiai, tačiau nenori paleisti kolektyvų narių, nuvilti jų lūkesčių.
Diana iš Panovių:
