Antaninos Liorentaitės atsidavimas svajonei skraidyti buvo pavydėtinas – skristi ji mokėsi... naktimis. O pirmą kartą savarankiškai lėktuvu į orą pakilo 1932-ųjų rugsėjo 26-ąją. A. Liorentaitės šeimos archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Šiais metais sukanka 115 metų, kai gimė pirmoji Lietuvoje moteris lakūnė, parašiutininkė Antanina Liorentaitė bei 120 metų, kai gimė A. Liorentaitės brolis, lakūnas, pulkininkas Jonas Liorentas. Todėl Šakių rajono savivaldybės taryba nusprendė 2021-uosius paskelbti Antaninos Liorentaitės bei Jono Liorento metais. Apie Liorentus kalbamės su juos pažinojusiais žmonėmis.
Padangė traukė kaip magnetas
Paluobiuose gyvenanti A. Liorentaitės dukterėčia, ilgametė mokytoja Kunigunda Bukantienė – viena iš nedaugelio, begalinčių gyvai papasakoti Liorentų šeimos istoriją. Kaip jai brangų atminimą namuose saugo tetos Antaninos ir dėdės Jono fotonuotraukų albumą, šūsnį straipsnių apie pirmąją moterį lakūnę, jos gyvenimą jau anapus Atlanto bei sugrįžimą į tėviškę – į Žvirgždaičius, kur atgulė amžinojo poilsio.
A. Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Šakių apskrityje, Žvirgždaičiuose, Petro Liorento ir Barboros Olekaitės šeimoje. Šeimoje augo aštuoni vaikai – šešios dukros ir du sūnūs, Antanina buvo jauniausia. Dukra Petronėlė mirė jaunystėje. Broliai Jonas ir Petras buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriai. J. Liorentas buvo vienas žymiausių to meto karo lakūnų, 1934-aisiais dalyvavęs skrydyje aplink Europą.
Liorentai tris savo dukras, tarp jų ir Antaniną, leido į mokslą. A. Liorentaitė baigė Vilkaviškio gimnaziją ir išvažiavo į Kauną, kur įsidarbino pašte telefoniste. Paskatinta brolio Jono, kuris ją pakvietė paskraidyti virš Kauno, sužinojusi apie Lietuvos aeroklubo organizuojamus civilinių lakūnų rengimo kursus, padavė prašymą. 1931 m. ji buvo priimta į trečiąją civilinių lakūnų mokymo grupę, kurioje buvo keturi vyrai ir dvi merginos. Kartu su ja buvo priimta ir Marytė Jautokaitė.
Mokymasis kursuose reikalavo geležinės valios, drausmės ir pasiryžimo. Praktiniai užsiėmimai aerodrome prasidėdavo antrą valandą nakties, nes tuo metu būdavo ramus oras. A. Liorentaitė penkis kilometrus eidavo pėsčiomis iki aerodromo, po skraidymo nemiegojusi keliaudavo į darbą. Pirmasis A. Liorentaitės instruktorius buvo lakūnas Antanas Mikėnas, mokė skraidyti ir kiti lakūnai.
Pirmą kartą į orą A. Liorentaitė pakilo 1932m.
„Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi ir pakilti aukštai, aukštai“, – rašė po pirmojo savarankiško skrydžio A. Liorentaitė.
Ji buvo pirmoji Lietuvoje moteris-parašiutininkė – 1936-ųjų birželio 7-ąją Tauragėje Aviacijos propagandos dieną padarė savo pirmąjį šuolį parašiutu. Tiesa, pasak ją pažinojusių amžininkų, pirmi jos šuoliai buvo nuo klojimo balkio į šiaudus.
Lakūnas ir pedagogas, kraštietis Antanas Unikauskas pasakojo, kad vis dar prisimena 1988 m. Čikagoje (JAV) įvykusį susitikimą su A. Liorentaite, jis tuomet kartu su lakūnu, aviacijos istoriku Edmundu Jasiūnu kamera užfiksavo A. Liorentaitės prisiminimus, filmuota medžiaga buvo panaudota filme „Į raketą sėsčiau“ (aut. Edita Mildažytė).
„Viešėdamas Čikagoje prisimenu ir jos pasakytus žodžius: „Jeigu dabar tikčiau, sėsčiau į raketą...“ Vėliau gavau A. Liorentaitės pritarimą ir vaikų sklandymo būrelio vaikus pavadinau „liorentukai“, – pasakojo šiuo metu Vilniuje gyvenantis A. Unikauskas.
Penkeriais metais už Antaniną Liorentaitę vyresnis brolis Jonas Liorentas dalyvavo skrydyje aplink Europą ir trimis AMBO IV lėktuvais aplankė 12 Europos valstybių, seseriai Antaninai buvo autoritetas, pavyzdys, užkrėtė ją meile aviacijai.
Šelpė artimuosius
1944 m. A. Liorentaitė sugrįžo į tėviškę pas čia ūkininkaujantį brolį Petrą. Artinantis bolševikams liepos 30 d. 22 val. Liorentų šeima nusprendė trauktis. Jie visam laikui išvažiavo iš namų. Rugpjūčio 4 d. perėjo Vokietijos sieną. Tą pačią dieną nuo rusų artilerijos sviedinių sudegė Liorentų sodyba Žvirgždaičiuose. Dabar jos vietą ženklina tik šimtametis ąžuolas.
A. Liorentaitė kurį laiką gyveno karo pabėgėlių stovykloje Hanau ir Pfulingene, o 1949m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje, vėliau lietuviškame rajone Bridgeporte. Ji buvo uoli „Lietuvos balso“ laikraščio rėmėja bei talkininkė.
Čikagos „Lietuvos balse“ rašoma, kad A. Liorentaitė, gyvendama iš kuklios pensijos, suranda lėšų ir energijos paremti gimines, buvusius partizanus ir Sibiro tremtinius. Statant Dariui ir Girėnui paminklą Kaune, ji prisidėjo 500 dolerių auka.
Už ypatingus nuopelnus Lietuvos aviacijai Prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 m. ją apdovanojo S. Dariaus ir S. Girėno medaliu. Dėl silpnos sveikatos A. Liorentaitė negalėjo atvykti į Lietuvą, apdovanojimas buvusiai lakūnei buvo įteiktas Čikagoje 1994-ųjų gegužės 12-ąją.
1998 m. birželio 13 d. Žvirgždaičiuose vyko ir tradicinė Šakių rajono kalbos diena, po kurios buvo surengta aviacijos šventė, skirta A. Liorentaitei. Buvusioje Liorentų sodyboje prie ąžuolo buvo atidengta atminimo lenta, skirta pirmajai Lietuvos lakūnei ir jos broliui – aviacijos pulkininkui leitenantui J. Liorentui, kuris mirė 1991 m. Čikagoje, čia ir palaidotas.
Paluobiuose gyvenanti lakūnės dukterėčia Kunigunda Bukantienė apie savo tetą Antaniną, jos gyvenimą saugo nuotraukas ir straipsnius. Ji bene vienintelė gali gyvai papasakoti Liorentų šeimos istoriją. Asmeninio archyvo nuotr.
Amžinojo poilsio atgulė Žvirgždaičiuose
Lakūnės dukterėčia, sesers Elenos duktė K. Bukantienė sako, kad tetą Antaniną matė tik vieną kartą, būdama vos dešimties.
„Mano mama važiuodavo į Žvirgždaičius, į savo tėviškę. Čia šeimininkavo jos brolis Petras. Važiuodavo tėvai, pasikinkę arklius, nuo Griškabūdžio kone 16 kilometrų. Pamenu, per Šv. Roko atlaidus ir pasiimdavo mane. Iš Kauno atvažiuodavo ir lakūnė Antanina, Jonas. Vaizdinys išlikęs toks – matau stovinčią už nugaros man, pakalbino, tokia aukšta. Tik vieną kartą matė ir mane, nes teta gyveno Kaune“, – šiandien prisiminimais apie A. Liorentaitę dalijasi 88-erių K. Bukantienė ir rodo nuotrauką, kaip 1931 m. dėdė Jonas parskrido lėktuvu į Žvirgždaičius, o žmonės subėgo pažiūrėti nusileidusio lėktuvo.
Mirė pirmoji Lietuvos lakūnė Čikagoje, eidama 97-uosius (2003 m. vasario 4 d.). Pasak dukterėčios K. Bukantienės, Antanina nors po mirties norėjo grįžti į Tėvynę. Vykdant paskutinę A. Liorentaitės valią, praėjus 59-eriems metams nuo tos vasaros, kai 1944m. paliko Tėvynę, jos urna grįžo, tuo rūpinosi JAV gyvenanti J. Liorento dukra Ina. Atsisveikinimas su Antanina vyko jos dukterėčios K. Bukantienės namuose Paluobiuose, 2003 m. kovo 15 d. jos urna su pelenais palaidota Žvirgždaičių kapinėse, prie tėvo ir sesers Petronėlės.
Laidotuvėse dalyvavo giminės, Lietuvos oreiviai, atsisveikinimo žodį taręs A. Liorentaitės bičiulis, aviacijos sporto veteranas, kraštietis Viktoras Ašmenskas sakė, jog ji buvo vyriško charakterio, todėl puikiai pritapo prie vyrų lakūnų. Ir vadindavo ją ne Antanina, o Antanu. Tai buvo visų mylima lakūnė. Pasak V. Ašmensko, Antanina skraidė sportiniu lėktuvu „Ambo-2“. V. Ašmenskas tuomet pasakojo, kad 50 metų A. Liorentaitė išgyveno Čikagoje, įdomus sutapimas – Lituanikos gatvėje.
Žvirgždaičiuose A. Liorentaitės vardu pavadinta ir pagrindinė gatvė, jungianti Griškabūdį ir Kudirkos Naumiestį.
A. Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Šakių apskrityje, Žvirgždaičiuose, Petro Liorento ir Barboros Olekaitės šeimoje. Šeimoje augo aštuoni vaikai – šešios dukros ir du sūnūs, Antanina buvo jauniausia. Dukra Petronėlė mirė jaunystėje. Broliai Jonas ir Petras buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriai. J. Liorentas buvo vienas žymiausių to meto karo lakūnų, 1934-aisiais dalyvavęs skrydyje aplink Europą.
Liorentai tris savo dukras, tarp jų ir Antaniną, leido į mokslą. A. Liorentaitė baigė Vilkaviškio gimnaziją ir išvažiavo į Kauną, kur įsidarbino pašte telefoniste. Paskatinta brolio Jono, kuris ją pakvietė paskraidyti virš Kauno, sužinojusi apie Lietuvos aeroklubo organizuojamus civilinių lakūnų rengimo kursus, padavė prašymą. 1931 m. ji buvo priimta į trečiąją civilinių lakūnų mokymo grupę, kurioje buvo keturi vyrai ir dvi merginos. Kartu su ja buvo priimta ir Marytė Jautokaitė.
Mokymasis kursuose reikalavo geležinės valios, drausmės ir pasiryžimo. Praktiniai užsiėmimai aerodrome prasidėdavo antrą valandą nakties, nes tuo metu būdavo ramus oras. A. Liorentaitė penkis kilometrus eidavo pėsčiomis iki aerodromo, po skraidymo nemiegojusi keliaudavo į darbą. Pirmasis A. Liorentaitės instruktorius buvo lakūnas Antanas Mikėnas, mokė skraidyti ir kiti lakūnai.
Pirmą kartą į orą A. Liorentaitė pakilo 1932m.
„Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi ir pakilti aukštai, aukštai“, – rašė po pirmojo savarankiško skrydžio A. Liorentaitė.
Ji buvo pirmoji Lietuvoje moteris-parašiutininkė – 1936-ųjų birželio 7-ąją Tauragėje Aviacijos propagandos dieną padarė savo pirmąjį šuolį parašiutu. Tiesa, pasak ją pažinojusių amžininkų, pirmi jos šuoliai buvo nuo klojimo balkio į šiaudus.
Lakūnas ir pedagogas, kraštietis Antanas Unikauskas pasakojo, kad vis dar prisimena 1988 m. Čikagoje (JAV) įvykusį susitikimą su A. Liorentaite, jis tuomet kartu su lakūnu, aviacijos istoriku Edmundu Jasiūnu kamera užfiksavo A. Liorentaitės prisiminimus, filmuota medžiaga buvo panaudota filme „Į raketą sėsčiau“ (aut. Edita Mildažytė).
„Viešėdamas Čikagoje prisimenu ir jos pasakytus žodžius: „Jeigu dabar tikčiau, sėsčiau į raketą...“ Vėliau gavau A. Liorentaitės pritarimą ir vaikų sklandymo būrelio vaikus pavadinau „liorentukai“, – pasakojo šiuo metu Vilniuje gyvenantis A. Unikauskas.
Penkeriais metais už Antaniną Liorentaitę vyresnis brolis Jonas Liorentas dalyvavo skrydyje aplink Europą ir trimis AMBO IV lėktuvais aplankė 12 Europos valstybių, seseriai Antaninai buvo autoritetas, pavyzdys, užkrėtė ją meile aviacijai.
Šelpė artimuosius
1944 m. A. Liorentaitė sugrįžo į tėviškę pas čia ūkininkaujantį brolį Petrą. Artinantis bolševikams liepos 30 d. 22 val. Liorentų šeima nusprendė trauktis. Jie visam laikui išvažiavo iš namų. Rugpjūčio 4 d. perėjo Vokietijos sieną. Tą pačią dieną nuo rusų artilerijos sviedinių sudegė Liorentų sodyba Žvirgždaičiuose. Dabar jos vietą ženklina tik šimtametis ąžuolas.
A. Liorentaitė kurį laiką gyveno karo pabėgėlių stovykloje Hanau ir Pfulingene, o 1949m. persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje, vėliau lietuviškame rajone Bridgeporte. Ji buvo uoli „Lietuvos balso“ laikraščio rėmėja bei talkininkė.
Čikagos „Lietuvos balse“ rašoma, kad A. Liorentaitė, gyvendama iš kuklios pensijos, suranda lėšų ir energijos paremti gimines, buvusius partizanus ir Sibiro tremtinius. Statant Dariui ir Girėnui paminklą Kaune, ji prisidėjo 500 dolerių auka.
Už ypatingus nuopelnus Lietuvos aviacijai Prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 m. ją apdovanojo S. Dariaus ir S. Girėno medaliu. Dėl silpnos sveikatos A. Liorentaitė negalėjo atvykti į Lietuvą, apdovanojimas buvusiai lakūnei buvo įteiktas Čikagoje 1994-ųjų gegužės 12-ąją.
1998 m. birželio 13 d. Žvirgždaičiuose vyko ir tradicinė Šakių rajono kalbos diena, po kurios buvo surengta aviacijos šventė, skirta A. Liorentaitei. Buvusioje Liorentų sodyboje prie ąžuolo buvo atidengta atminimo lenta, skirta pirmajai Lietuvos lakūnei ir jos broliui – aviacijos pulkininkui leitenantui J. Liorentui, kuris mirė 1991 m. Čikagoje, čia ir palaidotas.
Paluobiuose gyvenanti lakūnės dukterėčia Kunigunda Bukantienė apie savo tetą Antaniną, jos gyvenimą saugo nuotraukas ir straipsnius. Ji bene vienintelė gali gyvai papasakoti Liorentų šeimos istoriją. Asmeninio archyvo nuotr.
Amžinojo poilsio atgulė Žvirgždaičiuose
Lakūnės dukterėčia, sesers Elenos duktė K. Bukantienė sako, kad tetą Antaniną matė tik vieną kartą, būdama vos dešimties.
„Mano mama važiuodavo į Žvirgždaičius, į savo tėviškę. Čia šeimininkavo jos brolis Petras. Važiuodavo tėvai, pasikinkę arklius, nuo Griškabūdžio kone 16 kilometrų. Pamenu, per Šv. Roko atlaidus ir pasiimdavo mane. Iš Kauno atvažiuodavo ir lakūnė Antanina, Jonas. Vaizdinys išlikęs toks – matau stovinčią už nugaros man, pakalbino, tokia aukšta. Tik vieną kartą matė ir mane, nes teta gyveno Kaune“, – šiandien prisiminimais apie A. Liorentaitę dalijasi 88-erių K. Bukantienė ir rodo nuotrauką, kaip 1931 m. dėdė Jonas parskrido lėktuvu į Žvirgždaičius, o žmonės subėgo pažiūrėti nusileidusio lėktuvo.
Mirė pirmoji Lietuvos lakūnė Čikagoje, eidama 97-uosius (2003 m. vasario 4 d.). Pasak dukterėčios K. Bukantienės, Antanina nors po mirties norėjo grįžti į Tėvynę. Vykdant paskutinę A. Liorentaitės valią, praėjus 59-eriems metams nuo tos vasaros, kai 1944m. paliko Tėvynę, jos urna grįžo, tuo rūpinosi JAV gyvenanti J. Liorento dukra Ina. Atsisveikinimas su Antanina vyko jos dukterėčios K. Bukantienės namuose Paluobiuose, 2003 m. kovo 15 d. jos urna su pelenais palaidota Žvirgždaičių kapinėse, prie tėvo ir sesers Petronėlės.
Laidotuvėse dalyvavo giminės, Lietuvos oreiviai, atsisveikinimo žodį taręs A. Liorentaitės bičiulis, aviacijos sporto veteranas, kraštietis Viktoras Ašmenskas sakė, jog ji buvo vyriško charakterio, todėl puikiai pritapo prie vyrų lakūnų. Ir vadindavo ją ne Antanina, o Antanu. Tai buvo visų mylima lakūnė. Pasak V. Ašmensko, Antanina skraidė sportiniu lėktuvu „Ambo-2“. V. Ašmenskas tuomet pasakojo, kad 50 metų A. Liorentaitė išgyveno Čikagoje, įdomus sutapimas – Lituanikos gatvėje.
Žvirgždaičiuose A. Liorentaitės vardu pavadinta ir pagrindinė gatvė, jungianti Griškabūdį ir Kudirkos Naumiestį.
Mindaugas iš Zapyškio:
