Praėjusį ketvirtadienį Sintautuose, Prano Vaičaičio tėviškėje, paminėtos poeto 145-ųjų ir JAV lietuvių spaudos leidėjos, publicistės bei poeto sužadėtinės Julės Pranaitytės 140-ųjų gimimo metinių sukaktys. Renginio metu prisimintos šios dvi iškilios, lietuvybę puoselėjusios asmenybės, skambėjo liaudies dainos, poezija.

Tragiško likimo poetas P. Vaičaitis gimė Santakų kaime 1876-aisiais. Mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, vėliau Marijampolės gimnazijoje. Tėvai norėjo, kad Pranas stotų į kunigų seminariją, tačiau sūnus tėvų norui nepakluso – Peterburgo universitete įstojo į teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Gavęs diplomą pradėjo dirbti Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje, bet greitai susirgo džiova, grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėmis dienomis, kai jau buvo pavėluota. Mirė poetas būdamas 25-erių, palaidotas Sintautuose, o jo talentas lyginamas su Maironio ar Vinco Kudirkos.

Prisiminimais renginio metu dalijosi Rūta Vaičaitytė, jaunesniojo poeto brolio Jono Vaičaičio vaikaitė. Vis pasiremdama į galimai ir poeto laikus menantį staliuką, kurį kažkada vienoje sodyboje radusi mokytoja Marija Puodžiukaitienė, ji pasakojo, kad Pranas mėgo tėviškę, gyvendavo klėtyje, kur ir kurdavo. Visada prie šono turėdavo degtukų savo raštams sudeginti, jei kas įtartinas atsibelstų.

Anot R. Vaičaitytės, draudžiama lietuviška spauda būdavo slepiama ir senos kriaušės kamiene, kur dabar stovi šulinys, ir perinčių vištų gūžtose. Dalies paties P. Vaičaičio raštų likimas neaiškus, tačiau poetas paliko 98 originalius eilėraščius ir 21 vertimą. Remdamasi Prano brolio atsiminimais R. Vaičaitytė rodė į sodybos kampe tebeaugantį ąžuolą, kurį, spėjama, Pranas su tėvu pasodino dar būdamas vaikas. Iš viso sodyboje, į kurią Vaičaičiai trobesius iš Santakų persikėlė apie 1882-uosius, išlikę 38 ąžuolai.

Ypatingas ir stiprus buvo poeto ryšys su mama, kuri jam sekdavusi pasakas, o ir jo slapyvardis Pranciškus Sekupasaka pasirinktas būtent iš pagarbos motinai ir meilės jos sekamai, o jo labai mėgtai „Seku seku pasaką“.

„Jie suprato vienas kitą ir tyloje, ir dainoje“, – sakė liaudies dainas renginio metu dainavusios Sintautų kultūros centro kolektyvo „Santaka“ atlikėjos.

Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Julę Pranaitytę, būsimą sužadėtinę, kuri prisiekė jam ištikimybę ir pažado laikėsi iki mirties.

Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros doktorantė Gerda Pilipaitytė renginio metu turėjo skaityti pranešimą  „Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė“, tačiau jai renginyje negalėjus dalyvauti pranešimą perskaitė Zanavykų muziejaus muziejininkė Ineta Kavaliauskaitė.

„Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą“, – skaitė muziejininkė.

J. Pranaitytė gimė 1881m., buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje.

Žmonės nesupratę, kokia nauda į mokslus leisti mergaitę, tad ji buvo apkalbama, o gimnazijoje pravardžiuojama, neretai ir mokytojai jai nebūdavę geranoriški, nes Julija vis pabrėždavo savo lietuvybę, melsdavosi iš lietuviškos maldaknygės, apie savo kraštą per istorijos pamoką pasakojo lietuviškai. Vėliau ji studijavo Prancūzijoje, nuolat susirašinėdavo su P. Vaičaičiu, iš prancūzų kalbos pradėjo versti religinio turinio spaudą, buvo kviečiama čia ir pasilikti, bet ji norėjo grįžti į Lietuvą. Deja, sugrįžus pasitiko bloga žinia, jog sužadėtinis serga džiova. Ir nors J. Pranaitytė slaugė mylimąjį, tačiau niekas negelbėjo ir 1901 metais P. Vaičaitis mirė.

„Julija ilgai verkdama klūpėjo prie jo kapo ir pasižadėjo niekada netekėti, nes „tokio jau nebus, o kitokio nenoriu“. Jai net kilo noras atimti sau gyvybę, todėl brolis Justinas įkalbėjo tęsti prancūzų kalbos studijas Šveicarijoje“, – rašoma G. Pilipaitytės pranešime.

Čia užsimezgė J. Pranaitytės ir kunigo Antano Miluko draugystė. Jis jai pasiūlė katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redaktorės darbą Amerikoje. Ten J. Pranaitytė savo lėšomis leido lietuviškas knygas, į lietuvių kalbą vertė religinę ir grožinę literatūrą. Apie jos entuziazmą liudija ir tai, kad įkalbėjo rašytoją Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą) atidaryti Vilniuje knygyną, prekiaujantį „Žvaigždės“ leidžiamomis knygomis.

1911 m. J. Pranaitytė kartu su Banaičių dukra Salomėja aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tbilisį, plaukė Kaspijos jūra, važiavo Gruzijos karo keliu. Visi patirti nuotykiai buvo aprašyti knygoje „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, iliustruotoje jos pačios fotografijomis. Taip J. Pranaitytė tapo pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja.

Tačiau knygų leidyba nešė nuostolius, moteris ėmė skursti, net badavo. Sužinojusi apie jos sunkią padėtį Lietuvos vyriausybė 1938 m. skyrė J. Pranaitytei kas mėnesį 250 litų pensiją už nuopelnus lietuvybei, kuri, deja, buvo sunaikinta 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams. 1943 m. mirė jos artimiausias draugas A. Milukas, o po metų skurde mirė ir pati J. Pranaitytė.

Moteris buvo palaidota Filadelfijos kapinėse – kadangi nebuvo pinigų kitaip ją palaidoti, paskutinio poilsio ji atgulė nudažytoje kartono dėžėje bevardžiame vargšų kape. Tiksli kapo vieta nežinoma iki šiol. Kun. A. Miluko archyvas, jos pačios susirašinėjimo su P. Vaičaičiu laiškai ir jo nepublikuoti kūriniai po mirties buvo išvežti į sąvartyną – lietuvių išeiviai tuo metu nesuprato jų vertės.

Renginio metu vieno iš sodybos pakraštyje augančio ąžuolo paunksmėje skambėjo poeto ir ne tik jo eilės, dainos, prisiminimai, o už tai, kad atmintis gyva ir kartu galime būti istorijos vingiuose, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė dėkojo Zanavykų muziejaus direktorei Rimai Vasaitienei.