Lina POŠKEVIČIŪTĖ 

Praėjusį šeštadienį Lukšiuose pasitikta Rūtos Bernotavičienės knyga „Gyvenimo trupiniai laike“. Savo eilėraščiuose autorė perteikia regimą bei juntamą gamtos grožį, gyvenimo trapumą bei laikinumą. Kad močiutės kūryba pasiektų skaitytojus, rūpinasi jos anūkė Gabrielė Bernotavičiūtė.

Lukšių bibliotekininkės Rimos Bakienės pakviesti rinkosi autorę pažinoję lukšiečiai, bendraklasiai, artimieji. R. Bernotavičienė yra išleidusi dvi knygeles vaikams – „Iš močiutės lūpų“ ir „Nykštukų uogių pasakėlės“. Keletą eilėraščių iš šių knygelių paskaitė Vytė Jomantaitė. R. Bernotavičienės eilėraščiai taip pat publikuojami almanache „Klausau, kaip skamba gyvenimas“, išleista eilėraščių knygelė „Tas alyvų svaigus žydėjimas“, o visai neseniai dienos šviesą išvydo eilėraščių knyga „Gyvenimo trupiniai laike“, kurioje sudėta per 200 eilėraščių, rašytų daugelį metų, juose trapus gyvenimo grožis ir, žinoma, laikinumas.

„Kone kiekvienas eilėraštis grąžina į prisiminimus, kuriuose atsigręžiama į jaunystę. Į šiuos prisiminimus autorė kviečia prisijungti kiekvieną norintį. Eilėraščiai pilni meilės, atjautos ir džiaugsmo. Visu tuo autorė tiesiog trykšta dalintis, kam to stinga“, – knygos anotacijoje rašo knygos sudarytoja, R. Bernotavičienės anūkė G. Bernotavičiūtė. Ji pasakojo, kad prie sumanymo išleisti  knygą „Gyvenimo trupiniai laike“ prisidėjo ir tėvukas Benediktas Izidorius.

„Buvo daug močiutės prirašyta sąsiuvinių, atspausdintų eilėraščių. Nusprendėme viską sudėti į knygą, kaip močiutė sako, pačias brandžiausias jos mintis. Labai daug dirbom kartu su močiute, tarėmės dėl redagavimo, knygos viršelio“, – pasakojo Gabrielė.

Apie kūrybinį bei savo gyvenimo kelią pasakojo ir knygos autorė, prisimindama, jog eiliuoti pradėjo besimokydama penktoje–šeštoje klasėje.

„Eilėraščius tuomet išspausdino „Draugo“ laikraštis. Kurti labai skatino šviesios atminties mokytoja Šukevičienė. Nors iš pradžių pasirinkau chemijos studijas, tačiau gyvenimas pasinešė į kitą pusę – studijos tuometiniame Pedagoginiame institute, darbas. Sakau tai šiandien todėl, kad nereikia savęs riboti – jeigu nusprendei ir turi gabumų – kovoti ir eiti ten...“ – kalbėjo R. Bernotavičienė.

Kad jos kūryba sugulė į knygas, ji nuoširdžiai dėkojo savo šeimai – dukrai Silvijai, vyrui bei anūkei Gabrielei, kuri paskutiniuosius eilėraščius, suprastėjus močiutės regėjimui, jau turėjo užrašyti.

„Aš juk laiko turiu, negaliu nei siūti, nei megzti, nei kitų darbų dirbti. Sėdi ir ypač, kai atsiguli, viena mintis, kita mintis dedasi. Grįžta Gabrieliukė, sakau – užrašyk. Tiesa, sunku pačiai neužrašant sudėti eilėraščių posmus, galva jau nebe ta. Kai parašai, gali pataisyti, nubraukti, o kaip galvoje pataisyti. Pasakysiu eilėmis: Buvau žmogus. Dabar – tik jo šešėlis. / Beširdis laikas sulenkė pečius, nudažė plaukus. / Ir jei gali kuo nors dar pasidžiaugti, / tai nebent tuo, kad žmogumi buvai šioj saulėtoj palaukėj...“ – kalbėjo R. Bernotavičienė ir pridūrė, jog rengiasi į knygą suguldyti noveles apie moterų gyvenimus.

R. Bernotavičienės pasveikinti atėjo jos bendraklasės, kaimynai. Šiltus lukšiečių prisiminimus, Birutės Dovydaitienės, R. Bakienės skaitomus eilėraščius, pokalbius su autore lydėjo solisčių Aušros Ubartaitės bei Urtės Glikaitės atliekamos dainos. Urtė kartu su mokytoja Ingira Jakiene atliko ir dainą, sukurtą R. Bernotavičienės žodžiais: „Iš delno į delną įdėkime žodį. / Iš sielos į sielą  šviesos kibirkštėlę.  / Iš ryto į vakarą  žydinčią gėlę. / Kvepiančią meilę – dienos bruzdesy.“