Praėjusį šeštadienį Šakių kultūros centras tiesiog alsavo kūrybiškumu, jaunatviškumu ir nesuvaidintu jausmu. Čia vyko „Varpo“ dramos studijos 30-ies metų kūrybinės veiklos šventė, kurios metu darkart įsitikinta, kad buvusių dramistų tiesiog nebūna. Kelių kartų aktoriai pristatė spektaklį, liejosi prisiminimai, sveikinimai, atidaryta ir fotografijų paroda, o kantriausieji vakarą užbaigė su grupe „8 kambarys“.

Iš tiesų „Varpo“ dramai jau 31-eri, tačiau dėl pandemijos suvaržymų sukaktis paminėta tik dabar. Šventė prasidėjo dramos studijos spektakliu „Atžalynas“ (pagal Kazį Binkį), kuriame vaidino ne tik „Varpo“ mokyklos ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai, bet ir senieji studijos aktoriai, iš kurių dažnam tiek pat, kiek ir dramos studijai. Akivaizdu, ką sakė ir patys artistai, kad buvusių aktorių tiesiog nebūna – tai viena didžiulė teatrą mylinčių žmonių šeima.

 „Atžalyno“ sugrįžimas į sceną taip pat simbolinis, jis grįžo po 12 metų, o 2012-aisiais būtent šis spektaklis į rajoną atskraidino garbingą „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Išties dramos studija turi kuo didžiuotis, čia užaugo ir tebeauga ne viena aktorių karta, kūrėsi net šeimos. Dabar būtų sunku išvardinti visus pastatytus spektaklius bei literatūrines kompozicijas, kurios nekart ne tik rajone, bet ir respublikoje pripažintos geriausiomis. O kur dar pasirodymai Sicilijoje, Danijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, baidarių žygiai, karnavalai, diskusijos apie meną ir ne tik. Kaip kažkada yra sakiusi dramos studijos vadovė, režisierė Vilija Meškaitienė, pirmajame spektaklyje „Cezario pjūvis“ įtaigiai nuskambėjusi Audriaus Mockaičio frazė: „Pažiūrėkit, kokia saulė!“ buvo pranašiška – juos apšvietusi teatro šviesa tebešviečia iki šiol.

Išties renginio metu netrūko prisiminimų ir gražių žodžių, padėkų, o pagrindinė studijos siela Vilija skendo jos taip mėgstamų geltonų gėlių jūroje ir sutiko: „Taip, išties gražus atžalynas užaugo. Būsiu su jumis, kol galėsiu būti.“ Ji nekart graudinosi, dėkojo, vėl graudinosi ir džiaugėsi, nes tai svarbus ir neeilinis įvykis, kuris bus įrašytas į istoriją, o tos istorijos dalimi buvo visi gausiai susirinkę renginio dalyviai.

Sugrįžę dramos artistai kartojo, kad tai, ką jie gavo studijoje, neįkainojama, kad dramos studija pirmiausiai yra apie jausmą – buvimo savimi, pasitikėjimo, bendrystės. Gauni tą jausmą, sakė studiją lankiusi Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė, ir nešiesi su savimi jau savo gyvenimo kelionėje. Štai aktorius Zigmantas Baranauskas šmaikštavo, kad jis galbūt V. Meškaitienei net labiau nei tėvams dėkingas už parodytus gyvenimo takelius ir pagrindinį kelią. Sveikino režisierę ne tik teatro, bet ir tikroji šeima. Sesuo Aistė džiaugėsi, kad seserį gali matyti skęstančią ne tik gėlių, bet ir meilės, pagarbos, pripažinimo ir visų šilumos jūroje. Ne vieno lūpos kartojo, kad ore tvyrančią emociją sunku nupasakoti, sunku ir suvaldyti, bet akivaizdu, kad ne be pagrindo yra ir studijos šūkis – „MAN gerai, TAU gerai, MUMS visiems labai gerai.“

Po spektaklio buvo surengti pasikalbėjimai, kur savo mintimis, prisiminimais, teatro užkulisiais dalijosi ne tik dramistai, bet ir buvęs mokyklos direktorius Vitas Daniliauskas, choreografė Laura Saunorienė, scenografai Audronė ir Algimantas Vorevičiai, studijos administratoriumi pristatytas Alvydas Grinkevičius. Buvęs direktorius kalbėjo, kad pastačius mokyklą ji buvo nauja, balta, bet tuščia ir šalta, tad jų, tuomet piemenimis vadintų darbuotojų, uždavinys ir buvo, kaip tą mokyklą sušildyti veiklomis, menu.

„Šiandien žiūrint spektaklį ir po spektaklio smagu, graudu, bet supratau, kad ko mes tada norėjom, šiandien viską matau“,  – jaudulio neslėpė V. Daniliauskas ir džiaugėsi, kad drama žmones moko būti laisvus, pasitikėti savimi.

Juk drama ir yra apie žmogų, žmogui ir su būtent joje augančiais žmonėmis.

„Žiburio“ gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė džiaugėsi, kad teatras išaugo vienos mokyklos ribas ir jau bemaž penkmetį priklauso ir gimnazijai.

„Teatras tapo reiškiniu ne mokyklos ar gimnazijos, bet reiškiniu Šakiuose. Mes turime bendrą, gražų teatrą“, – sakė ji ir dėkojo visas pagrindines virvutes tampiančiai režisierei Vilijai.

Kalbėdama apie pirmąjį spektaklį „Cezario pjūvis“ V. Meškaitienė prisiminė, kad tai buvo smūgis visai visuomenei. Pagal Tomo Arūno Rudoko apsakymą ji su Stanislovu Grušiu parašė pjesę apie geriančius, savęs ieškančius jaunuolius, kurie neklauso tėvų ir mokytojų.

„Įsivaizduokit 1990-uosius metus... Kai parodėme spektaklį, buvo laikraštyje parašyta, kad kaip galima rodyti tokį juodą, baisų spektaklį, nes visus tai gali nugramzdinti į baisią depresiją. Kai kitais metais atvažiavo studijų dėstytoja, profesorė Irena Veisaitė ir kai ji pagyrė, tada pasipylė pliūpsniai, kaip dramai rūpi jaunimas ir kaip nori juos auklėti“, – pradžią ir patirtus iššūkius prisiminė režisierė.

Ne ką mažiau svarbus, nors ypač tylus ir kuklus, bet ilgametis dramos studijos draugas – fotomenininkas Vidas Venslovaitis, pakvietęs į fotografijų parodos „VŽT“ atidarymą. Tai tas žmogus, kuris taip pat visus 30 metų buvo studijos dalimi, fiksavo spektaklių akimirkas. Jis teigė, jog parodoje eksponuojamos ne tik jo, bet ir A. Vorevičiaus bei nežinomo autoriaus fotografijos, kuriose – teatro akimirkos. Beje, parodos pateikimas unikalus tuo, kad fotografijos sukabintos ne įprastai, o erdvėje ant siūlų. Siūlo, kaip juokėsi V. Venslovaitis, prireikė nei daug, nei mažai – 450 metrų. Tad parodos dalyviai it labirinte vaikščiojo tarp judančių nuotraukų, prisiminimais ir mintimis grįžo į užfiksuotas akimirkas, galbūt tuomet patirtas emocijas. Būtent kylančias mintis V. Venslovaitis ir kvietė užrašinėti kitoje nuotraukų pusėje, kad taip paroda būtų dar gyvesnė.

„Fotografija, fiksuodama teatrą kaip objektą, kartu fiksuoja ir laiką. Laikas ir objektas yra neatsiejami, jie apibrėžia erdvę, šiuo atveju teatrą, kaip meną“, – sako parodos autorius ir tęsia, kad būtent fotografija leidžia iš naujo ir jau naujame laike, naujoje erdvėje pasinerti į naują objektą – Vilijos Žurauskaitės-Meškaitienės teatrą.