Gintarė MARTINAITIENĖ

Laisvės gynėjų diena simbolizuoja lietuvių tautos vienybę, pergalę, dėl kurios tąnakt pečius surėmė tūkstančiai žmonių, o 14 iš jų dėl laisvės paaukojo gyvybes. Po lemtingos Sausio 13-osios, praėjus 31-eriems metams, atminimo renginiai vyko ir mūsų rajone: ugdymo įstaigos, įmonės, pavieniai gyventojai prisijungė prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir languose uždegė žvakes, daug kur erdvės pasipuošė simbolinėmis neužmirštuolėmis, vakare uždegti atminimo laužai.

Įprasta, kad anksčiau Sausio 13-ąją minėjome kaip gedulo dieną. Einant metams daug kas užsimiršta, keičiasi kartos, požiūris į istoriją. Pasižvalgius po rajone vykusius renginius, matyti: atėjo metas žuvusių atminimą įamžinti džiaugsmingai ir iškilmingai – švęsti savo pergalę ir laisvę.

Išvakarėse Gelgaudiškio centrinėje aikštėje Sausio 13-osios įvykiams atminti buvo eksponuojama paroda „Į laisvę!“, o vakare aikštė nušvito trispalvės šviesomis.

Jau Sausio13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, rajono ugdymo įstaigų, įvairių organizacijų, pavienių gyventojų namuose sužibo vienybės ir atminimo žvakutės, akciją „Atmintis gyva, nes liudija“ jau penkioliktą kartą organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.

Prasmingai prasidėjo Sausio 13-osios rytas Sudargo bibliotekoje pokalbiu su Kidulių pagrindinės mokyklos 9, 10 klasių mokiniais apie pilietiškumą, patriotizmą, emigraciją. Apie jaunų žmonių pasirinkimus. Būti ar nebūti Lietuvoje... Vėliau jaunieji Sudargo ir Kidulių šauliai nešini vėliavomis žygiavo į Laisvės aikštę, čia tylos minute buvo pagerbti žuvusieji. O vakare Sudargo bažnyčioje skambėjusios Jurbarko bardų klubo narių patriotinės dainos dar kartą priminė – būkime ne tik laisvi, bet ir vieningi.

Sausio 13-ąją per rajoną ir toliau ritosi minėjimų banga. Briedžių bendruomenė kiemelyje įžiebė atminimo laužą. Renginyje dalyvavę Šakių šaulių 405-os kuopos šauliai ir jų vadas Saulius Venskaitis dalijosi prisiminimais apie 1991 m. sausio 12–13 d. įvykius, apie pareigos ir atsakomybės jausmą, apie savanorio įsipareigojimą ginti Lietuvą.

Gotlybiškių jaunimas „Gotlybiškiukai“, kuriuos subūrusi seniūnaitė Audra Atažanovienė, surengė viktoriną „Aš myliu Lietuvą“ gyventojams ir kaimelio svečiams.  

„Tai buvo puikus laikas prisimenant Lietuvos istoriją“, – pasidžiaugė A. Atažanovienė.

Minint Laisvės gynėjų dieną, Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, po jų prie degančio atminimo laužo, skirto Laisvės gynėjams, rinkosi naumiestiečiai, jaunieji šauliai. Prisiminimais apie Sausio 13-osios įvykius pasidalino naumiestietis, Kudirkos Naumiesčio 410-os šaulių kuopos vadas Antanas Varankovas.

Visai vakarop Sintautų kultūros centro darbuotojai pakvietė į istorijos pamoką, kurią vedė  Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vado pavaduotojas Laurynas Bernotas. Svečias pasakojo, kad šią dieną kartu su draugu aplankė Marijampolėje Rimanto Juknevičiaus, vieno iš Sausio 13-osios įvykių aukų, kapą.

„Kai prisilieti prie tos šeimos, netekusios artimo žmogaus... taip sukrečia, bet kartu leidžia didžiuotis mūsų tauta. Ir Juknevičių šeima man sakė, kad jie didžiuojasi Rimantu, – pasakojo L. Bernotas ir pridūrė: – Toji sausio naktis suvienijo visą Lietuvą. Sausio 13-oji mums byloja apie pilietinį pasipriešinimą okupacijai, svetimos valstybės priespaudai. Šiuo metu šaulių sąjunga deda dideles pastangas, kad pasimokytume iš tų pamokų ir galėtume esant reikalui vėl ginti valstybę. Ne tik ginklu, bet ir savo mintimis, užsidegimu. Ir vėl atstovėti, jeigu to prireiktų.“

Jo nuomone, šiandien kiekvienas jaunuolis turėtų atlikti privalomąją karo tarnybą.

„Kodėl mes negalėtume turėti kiekvieno Lietuvos piliečio, kario, gebančio ginti save, savo artimą, bendruomenę“, – svarstė svečias.

Įžvalgomis apie didžiausią ir žinomiausią pilietinio pasipriešinimo Lietuvoje pavyzdį pasidalino Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos aštuntokas, Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės jaunųjų šaulių vado pavaduotojas Aleksas Bartkus, kuris prisipažino, kad apie Sausio 13-osios įvykius žino tik iš savo šeimos, pažįstamų pasakojimų, dokumentinės medžiagos.

„Galiu drąsiai teigti, kad Sausio įvykiai – tai buvo neskelbtas TSRS karas prieš Lietuvą“, – tvirtino jaunasis šaulys.

Jis plačiai apžvelgė to meto įvykius, pabrėždamas, kad tik su tuometinio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo žinia nuo 1991-ųjų sausio jau vyko karinės agresijos veiksmai prieš Lietuvos Respubliką.

Iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją žuvo 14 Lietuvos laisvės gynėjų, per 700 buvo sužeista, kulkomis sužeisti 52.

„Tai buvo jauni žmonės – studentai, moksleiviai. Jie išeina ginti bokštą, išeina į nežinią... Ir kai tu matai prieš save atvažiuojantį tanką, baimė kyla, bet jie nepabijojo. Jie atstovėjo už valstybę. Mes, deja, bet kažkodėl šiandien tas jų aukas nelabai vertiname. Norėtųsi, kad tos istorijos būtų atsimenama ilgiau“, – kalbėjo A. Bartkus.

Jis priminė ir tolimesnius įvykius: užgrobusi radijo ir televizijos pastatus tankų kolona važiuoja prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, čia susirinkę apie 20 tūkst. gynėjų, jie gieda „Marija, Marija“ ir meldžiasi, dainuoja. Minios pulti kariuomenė nesiryžta.

Vėliau A. Bartkus trumpai pristatė ir šaulių organizaciją, pabrėždamas, kad šauliai savanoriška sukarinta organizacija, šiandien padedanti policijai, pasieniečiams, padeda kontroliuoti ir pandeminę situaciją.

„Man, kaip jaunam žmogui, nėra kitos organizacijos, kurioje aš sutikau tiek nuostabių žmonių: patriotiškų, pasiryžusių nuo mažens ginti savo valstybę bei žmones. Visuomet laukiam prisijungiant prie mūsų“, – kalbėjo A. Bartkus ir baigdamas pabrėžė, kad, jo nuomone, mūsų istorija pastarosiomis dienomis nėra pakankamai vertinama.

„Nors mes turime labai didingą istoriją ir Suvalkijos krašte, bet ji pamirštama, kartais niekinama... Bijome kalbėti apie partizanus, Sausio 13-osios įvykius, bijom pasakyti kažkokius faktus. Mes turime baigti tą sovietinę priespaudą ir kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų vyko“, – sakė A. Bartkus.

Atminimo vakarą Sintautuose užbaigė operos solistas Liudas Mikalauskas, dovanojęs dainas, sukurtas laisvės šauklių – Justino Marcinkevičiaus, Bernardo Brazdžionio, Vytauto Kernagio.

„Šiandien dėkokim Laisvės gynėjams, kad galime šypsotis, džiaugtis, dainuoti, grįžti namo ir apkabinti mylimą žmogų, pabučiuoti ir pasakyti – ačiū, kad tu esi šalia, kad turime tokį gyvenimą, kokio Lietuva niekada nėra turėjusi“, – kalbėjo L. Mikalauskas.

Pagarba 14-ai žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atiduota ir Šakiuose. Pirmiausiai Šakių kultūros centre vykusio renginio metu ekrane pasirodė 1991-ųjų vaizdai, Zanavykų teatro aktoriai prisiminė kiekvieną iš žuvusiųjų, kurie tik norėjo po 50 priespaudos metų laimėti ir gyventi laisvi. Deja... Jie krito, bet apgynė valstybę.

Kad ir ne itin gausiai susirinkusiems nuskambėjo meno mėgėjų kolektyvų koncertas, po kurio už žuvusiuosius aukotos šv. Mišios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o vėliau J. Lingio parke ištikimiausieji susirinko prie simbolinio laužo, kur skambėjo dainos, prisiminimai, buvo vaišinamasi arbata. Juk būtent laužai išliks istorijos puslapiuose, būtent prie laužų ugnies žvarbiomis sausio dienomis šildėsi iš visos Lietuvos susirinkę gynėjai.

Tuometinių įvykių prisiminimais J. Lingio parke dalijosi Gintautas Lenkas, Jolanta Kudirkaitė bei tąnakt vienas iš septynių priesaiką priėmusių šakiečių, buvęs užkardos vadas, administracijos direktoriaus pavaduotojas Redas Juškaitis.

„Aš buvau pirmose linijose. Buvau, kai pasakė apleist aikštę. Apėmė siaubas, bet pareiga nustelbė baimę. Tas mūsų nesitraukimas ir nugalėjo“, – mintimis dalijosi J. Kudirkaitė.

R. Juškaitis kalbėjo, kad Sausio 13-oji ypač svarbi šiandien, kai matome, ką reiškia laisvė stebint situaciją Ukrainoje, Baltarusijoje.

„Buvo ir tada, kas sakė  – neskubėkit, palaukit, bet matom, kokia situacija šiandien, kurie laukė... Tos aukos prasmingos. Iškovojom nepriklausomybę, parodėm stiprumą ir buvome pirmieji“, – sakė buvęs užkardos vadas ir tuoj pat pripažino, kad visgi prisiminti tuos įvykius sunku, kaip ir „skaudu matyti protestuotojus, kurie šitaip paniekino šią mūsų dieną. Turbūt jiems nėra nieko švento, jei tokią dieną gali elgtis kaip beždžionės“. Visgi jis nusiteikęs viltingai: nugalėjom tada, nugalėsim ir dabar.
Meras Edgaras Pilypaitis Lietuvą prilygino mažam žirniui, kuris sugriovė Sovietų imperiją.

„Tai negi dabar kažkoks virusas sugriaus tą, kas sugriovė imperiją?“ – retoriškai teiravosi jis.

Savo kalboje jis citavo Laisvės premijos laureatę, seserį Bernadetą Mališkaitę, raginusią savęs paklausti ne ką mums davė gyvenimas laisvėje, o ką mes galime duoti, „kad rūpestis savimi būtų labiau rūpestis mumis, nes be tvaraus „mes“, nebus ir tikro „aš.“