Sausakimšoje Šakių kultūros centro salėje šeštadienį nugriaudėjo liaudiškų šokių grupės „Pynė“ kūrybinės veiklos 25-mečio šventė. Netrūko šokių žingsnelių, per kraštus trykštančių emocijų, gausybės sveikinimų, o scenoje entuziastingai trypė ne tik esami, bet ir buvę „pyniukai“. Niekas neabejoja – „Pynė“ Šakių krašto, visos Sūduvos ir net Lietuvos reiškinys, rodantis pavyzdį, koks turi būti profesionalus kolektyvas ir liaudiškas šokis.

Jau 25-erius metus „Pynės“ kolektyvas, vadovaujamas Vitalijos Venienės, scenoje pina tikriausią šokių, jausmų ir liaudiškos kultūros pynę. „Pynė“ yra sušokusi daugiau nei 200 skirtingų šokių, o per savo kūrybinės veiklos metus iš viso buvo subūrusi 115 šokiui neabejingų „pyniečių“. Kolektyvas yra nuolatinis įvairiausių švenčių bei konkursų dalyvis bei prizininkas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kolektyvo vadovė V. Venienė, kaip geriausia šokių kolektyvo vadovė, „Aitvaro“ statulėle apdovanota dar 1999 m., o į kolektyvo, kaip geriausio, rankas „Aitvaras“ nusileido 2004 m. „Pynės“ kolektyvas už aukštą meninį lygį, aktyvią bei reikšmingą veiklą 2017m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionalinio kultūros centro nominacija „Aukso paukštė“, o vadovė darkart pripažinta geriausia. Laimėjimus galima vardinti ir vardinti, nes tai tas kolektyvas, kuris liaudišką šokį pakylėjo į visai kitą lygį ir yra pavyzdys daugeliui. Nors laurų būta išties daug, bet ant jų kolektyvas neužmigo ir vis pina naujus žingsnelius, akį džiugina naujais šokiais.

Kolektyvo vadovei Vitalijai Venienei šventinio renginio metu ir po jo skriejo daugybė sveikinimų ir komplimentų už profesionalų ir atsakingą, daug jėgų reikalaujantį darbą. V. Venslovaičio nuotr.

Tikriausiai dėl to, kad pasiekimai kalba patys už save, kūrybinės sukakties proga sveikintojų eilė nutįso ypač ilga, o norintys tarti „ačiū“ rikiavosi prie vadovės net ir gerokai po koncerto.

Pati V. Venienė pripažįsta, kad sunkiausia buvo pradžia 1996-aisiais – mokėsi tiek ji pati, tiek vaikai. Tiesa, pati veikla prasidėjo dar anksčiau, kai 1983 m. ji pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja, tačiau tuomet šokiai su pradine mokykla ir pasibaigdavo.

„Viskas buvo nauja, gal pradžioj buvo stoka kaip vadovo, stoka, kaip atskleisti, parodyti charakterį, bet kai pavyko su pirmąja grupe keliauti toliau (šokio mokyti ne tik pradinėse klasėse), savaime viskas ėmė rutuliotis“, – prisimena „Pynės“ vadovė, kuri į platųjį pasaulį jau yra išleidusi keturias šokėjų kartas, o dvi šoka ir dabar.

Liaudiškų šokių grupės „Pynė“ 25-mečio šventėje sukosi trijų kartų šokėjai, viename šokyje trypė ir mažosios šokėjos, o per visą veiklą kolektyvas yra subūręs per 100 šokiui neabejingų „pyniečių“. V. Venslovaičio nuotr.

Žinoma, kolektyvo veikloje, it tikroje šeimoje, būta ir nuovargio ašarų, ypač sunkaus darbo, alinančių repeticijų, nusivylimo, bet kur kas daugiau šypsenų ir juoko. Daug kam žinomas ir V. Venienės kredo, kad neužtenka puikiai mokėti žingsnelius, bet turi šokti širdis, degti akys, nuo veido nedingti šypsena, o šokėjas turi spinduliuoti meile šokiui, pagarba žiūrovui.

„Kiekvieną grupę mylėjau, myliu ir mylėsiu. Kiekviena palieka braižą, brydę. Kiekvienam ir savęs dalelę išdalinu“, – sako vadovė ir susimąsto, kad gal kartais repeticijų metu ir pritrūksta gero žodžio, bet patikina, jog kiekvienas „pyniukas“ be galo svarbus, ir priduria, kad blogai šokti „Pynė“ negali, nes turi išlaikyti savo lygį, veidą, užtarnautą vardą ir jausti atsakomybę ne tik vieniems prieš kitus, bet ir prieš visuomenę.

Ji džiaugiasi ne tik galėdama vaikams įskiepyti meilę liaudiškam šokiui, pagarbą tautiniam kostiumui, bet šokėjai tampa it šeima, kurios nariai bendrauja ir už kolektyvo ribų.

Jautrus šventinio renginio metu ir ketvirtosios laidos pasirodymas scenoje, mat tai tie žmonės, kurie dvejus metus nešoko, su jais dėl užklupusios pandemijos nepavyko deramai atsisveikinti, bet kūrybinės veiklos sukakties proga jie sukosi drauge su kitais tarsi pertraukos scenoje nebūtų buvę. Už tai, kad jie 12 metų buvo „Pynės“ veidu ir kolektyvą kėlė į aukštumas, padėkos kiekvienam asmeniškai skriejo iš mero Edgaro Pilypaičio rankų, o nuo kolektyvo dovanų įteikti ir albumai. Patys šokėjai dar ilgai nesitraukė nuo vadovės, vis ją apkabindavo, dėkodavo, nuklysdavo su bendraminčiais į prisiminimus, nes jie, kaip sakė V. Venienė, jau gyveno šokiu ir subrendo tiek, kad įvertintų, ką jiems davė šis kolektyvas. O įvertinimai, gražiausi žodžiai sugulė ir į vadovei rašytus laiškus, kuriuos skaitant, neneigė ji, nekart teko ir ašarą nubraukti.

Būtent buvusi „pynietė“ Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė režisavo ir jubiliejinį koncertą, kūrė filmuką apie „Pynę“, kurį vadovė dovanojo kiekvienam kolektyvo nariui.

Visgi V. Venienė neneigia ir to, kad jai sunku, apgailestauja, kad nėra, kam jos pakeisti, o jeigu ir neatsiras, svarsto ji, tikriausiai „Pynė“ nunyks, tad dabar jai svarbiausia, kad užtektų jėgų veiklą užbaigti su dar esamais šokėjais. O ateities planus vos spėja vardinti – jau šį mėnesį Šakiuose vyks respublikinis konkursas „Jievaro tiltu“, vėliau – pasirodymai Mažeikiuose,  Slovakijoje, tad net ir atsikvėpti nėra kada – vėl repeticijos, vėl gludinami žingsneliai, nes bet kaip į sceną šie šokėjai išeiti tiesiog negali.

„Ačiū kiekvienam šokančiam, šokusiam, galbūt šoksiančiam. Ačiū, kurie drąsina, palaiko ir yra kartu. Tai ir yra „Pynės“ stiprybė ir jėga“, – renginio metu sakė V. Venienė.