Istorinės atminties ir pagarbos keliu

ignatavicius lekeciuose
Prie paminklo Lekėčių krašto partizanams atminti kalbėjęs Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Pūtvio-Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius pabrėžė, kad būtent partizanai atidavė gyvybes už laisvę, kurią mes dabar turime ir kurią privalome branginti. L. Poškevičiūtės nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Gegužės 21 d. tradiciškai Lekėčiuose paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. „Atmintis gyva“ – dažnai skambėjo dalyvių žodžiai, palydėti prasmingų veiklų: žygiu partizanų keliais, jų žūties vietų lankymu, konferencija, skirta masinių trėmimų pabaigos Lietuvoje 70-mečiui paminėti.
 
Tiesė kelią Kovo 11-ajai

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena dar tarpukariu pradėta minėti trečiąjį gegužės sekmadienį. Šiais metais lekėtiškiai pakvietė į tradicinį renginį „Atmintis gyva“. Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje melstasi už žuvusius partizanus, Lietuvos laisvės gynėjus. Po Mišių gausiai į renginį susirinkę mūsų krašto, Kauno apylinkių šauliai, tremtiniai ir politiniai kaliniai pirmiausiai stabtelėjo, padėjo gėlių puokštes, uždegė žvakeles prie paminklo Lekėčių krašto partizanams, „Žalgirio“ rinktinės kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1945–1952 metais.

„Koks saldus, o kartu ir kruvinas yra žodis Laisvė. Tūkstančiai mūsų tautiečių žuvo kovoje prieš užpuolėjus, okupantus. Vargu, ar mes būtume sulaukę Kovo 11-osios, jeigu ne pokario laisvės kovotojai, partizanai, kurie paaukojo savo gyvybes ant to Laisvės aukuro, tiesė kelią Kovo 11-osios Lietuvai. Džiaugiuosi šiandien Lekėčiuose matydamas tos kovos tęsėjus – jaunus žmones“, – kalbėjo Lietuvos šaulių sąjungos Vlado Pūtvio-Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius.

Toliau renginio dalyviai suko į Rūdšilio girią, į partizanų Julijono Būtėno-Stėvės ir Petro Jurkšaičio-Beržo žūties vietą, kur atstatytas bunkeris, pastatytas metalinis kryžius – angelas, koplytėlė su Marijos Sopulingosios skulptūra.

Nuskambėjus himnui, trijų šūvių salvėms, istorinę atmintį palaikančius renginius inicijuojanti ir globojanti Seimo narė Irena Haase priminė, kad šiandien mes tokių šūvių negirdim, tačiau ukrainiečių tauta girdi tikrus šūvius, mato nusikaltimus žmogiškumui.

„Okupantas tas pats, kuris buvo okupavęs ir mūsų šalį, o dabar nori pavergti kitą šalį. Reikia kovoti už Nepriklausomybę, parodyti okupantui, kad jis čia yra nepageidaujamas. Privalom saugoti Laisvę ir mūsų vienybę“, – kalbėjo Seimo narė.

Kalbėjo rajono meras Raimondas Januševičius, Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis. Įžvalgomis apie rezistencines kovas pasidalino lekėtiškis, partizanų rėmėjas Zenonas Rakauskas. Jis priminė istoriją apie tai, kaip Kuro kaime stribai ir enkavėdistai niekindavo žuvusių partizanų Jono Olekos ir Antano Šileikos kapus. Žalgirio rinktinės partizanai 1950 m. kapus užminavo, padėjo prieštankinę miną ir sujungė ją su kryžiumi. Kai tik okupantai rovė kryžių, mina sprogo. Vietoje žuvo trys niokotojai.

Represijas patyrę

Siekiant saugoti istorinę tautos atmintį, priminti kovas už laisvę ir tremtinių išgyventus baisumus ir skausmą bei netektis, 2023-ieji paskelbti Tremtinių ir politinių kalinių metais. Tad Poškynės sodyboje (Naidynės k.) buvo surengta konferencija, skirta paminėti paskutinių okupuotos Lietuvos masinių trėmimų, vykdytų 1953 m., 70-metį. Kaip priminė konferenciją inicijavusi I. Haase, nuo 1941 iki 1953 m. Lietuvoje įvyko 34 didesni ar mažesni Lietuvos gyventojų trėmimai į SSRS gilumą, kuriuos organizavo SSRS partinės, vyriausybinės ir represinės struktūros. Trėmimais buvo siekiama pakeisti krašto gyventojų sudėtį, o kartu nutautinti ir sovietizuoti Lietuvą.

„Šeimos ir pavieniai žmonės, vaikai buvo vežami be jokio teisėto pagrindo. 1940–1941 m. buvo įkalinami ir tremiami tikri ir tariami sovietinės sistemos priešai ar grupės, kurios nederėjo prie naujos sovietinės sistemos. Manyčiau, įkalinimais ir trėmimais buvo siekiama visus įbauginti. Jeigu bijo, paklus... Tuomet galima valdyti šalį, ką ir sėkmingai darė okupantas“, – kalbėjo I. Haase.

Ji pasidžiaugė, kad Seime gegužės 16 d. buvo priimta rezoliucija „Dėl sovietų okupacinės valdžios ir Lietuvos komunistų partijos organizuotų ir vykdytų Lietuvos gyventojų trėmimų“, kuria Seimas pripažįsta Lietuvos komunistų partiją atsakingą už Lietuvos gyventojų kankinimą, naikinimą, deportacijas.

Prof. Arimantas Dumčius, apžvelgdamas okupuotos Lietuvos bendras netektis 1939–1958 m. laikotarpyje, išskyrė, kad ne mažiau kaip 456 tūkst. Lietuvos žmonių tapo sovietinio teroro aukomis, patyrė vienokią ar kitokią prievartą.

„Pirmasis baisiausias trėmimas – „Juodasis birželis“, kuris palietė ir mūsų šeimą, įvykdytas 1941-ųjų 14–18 dienomis, iš Lietuvos į tolimas ir atšiaurias Sovietų Sąjungos teritorijas ištremta 17 tūkst. 500 žmonių, iš jų daugiau nei 5 tūkst. vaikų. Mano tėvą nukankino lageryje Archangelske“, – skaičius ir šeimos tragedijos faktus vardijo profesorius.

Šakių rajono gyventojų 1941–1953 metų trėmimus apžvelgė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos istorijos mokytoja Sonata Kurienė. Ji pateikė iškalbingus skaičius: iš viso buvo ištremta 3 tūkst. 617 rajono gyventojų, vien per „Juodąjį birželį“ – 380 gyventojų, 1948m. per „Pavasariu“ užkoduotą trėmimą ištremta 886 gyventojai, 1949 m. per „Bangų mūša“ kodu pavadintą trėmimą – 1 tūkst. 257, paskutinio trėmimo metu 1952–1953 m. – 33 tremtiniai. S. Kurienė atrado faktą, kad 1954–1957m. 14 gyventojų į tremties vietą atvyko savanoriškai. Mokytoja pateikė ir kitus faktus apie mūsų krašto tremtinių likimus: į Lietuvą negrįžo 616, tremtyje mirė 468 kraštiečiai.

„Noriu pasakyti, kad mums visiems tremtis yra skaudi, bet atmintis yra gyva. Tai, kas šiandieną čia vyksta, tai, ką mes veikiame gimnazijoje – rengiame žygius, renginius, aktyvi yra skautų veikla, tai atmintis tikrai yra gyva ir mes ją pasiryžę dar ilgai puoselėti“, – kalbėjo S. Kurienė.

Buvęs tremtinys Antanas Bajerčius, apžvelgdamas Šakių krašto partizanų kovas 1944–1952m. laikotarpyje, pasakojo, kad 1944 m. prasidėjo vyrų medžioklė į okupacinę sovietinę armiją. Jauni vyrai slapstėsi namuose, kiti įsirengė slėptuves miškuose, būrėsi į būrius. Viena tokia stovykla, kurią įkūrė Paežerėlių valsčiaus šaulių būrio vadas Andrius Šmuilys, tų metų rudenį buvo įruošta Jančių girininkijos Valkų miške, jos vadovavimą 1945 m. pavasarį perima Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Valtys. A. Bajerčius priminė ir faktus: tų pačių metų gegužės 12 d. įvyksta Valkų kautynės. Stovyklą puola reguliariosios sovietinės armijos dalinys. Mūšio metu žuvo 19 partizanų. Likusieji pralaužė apsupimo žiedą. A. Bajerčius pamini ir partizanų kapelioną, Ilguvos kunigą Juozą Vyšniauską, kuris buvo išduotas, suimtas ir nuteistas kalėti, žuvo Permės srityje. Ilguvos bažnyčios šventoriuje V. Vyšniauskui pastatytas simbolinis kapas. Anot pranešėjo, Šakių r. nuo 1944 iki 1957 m. kovojo 564 Šakių rajono gyventojai, tarp jų 29 moterys.

„Moterims saugumiečiai netaikė jokio pasigailėjimo. Moterys kovotojos jas tardant būdavo stipresnės už vyrus, netapo išdavikėmis“, – pasakojo A. Bajerčius pridurdamas, kad paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas žuvo Gelgaudiškio apyl. 1957 m. gegužės 27 d. – „jis nusišovė, bet nesulaužė priesaikos“.

Valkų kalvose

Dar apie vidurdienį iš Rūdšilio girios jaunieji šauliai ir žygeiviai iš Šakių „Žiburio“, Griškabūdžio, Lukšių Vinco Grybo, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijų, „Varpo“ ir Gelgaudiškio mokyklų išžygiavo Valkų mūšio kovotojų takais. Įveikę apie dešimt kilometrų, atžygiavo iki Valkų mūšio vietos, šią vietą šiandien ženklina dar 1992m. pastatytas paminklinis akmuo, kuriame iškaltos ir žuvusiųjų partizanų pavardės.

„Paminklą statė Šakių savanoriai, iniciatyvos ėmėsi šviesios atminties Juozas Miliušis. Atsiveždavome akmenis, po to rankomis nešėm į kalvą. Tuomet daug žmonių prisidėjo, kad atsirastų atminties paminklas, menantis čia vykusias kovas. Prisidėjo ir gyvas po Valkų mūšio likęs partizanas Edvardas Guoga. Radom kalvos apačioje tuomet ir žmonių kaulų, vieno tapatybės nenustatė. Čia buvo plika vieta, nebuvo medžių“, – prisiminimais dalinosi šaulių sąjungos narys Arvydas Aleksa.

Prasmingai nuskambėjo Valkų mišku net iš Kauno su mama atvykusio mažojo Ąžuolo smuiku atliekama melodija. Jo mama Evelina sakė, kad taip nutarė pagerbti partizanus. Šeima augina keturis sūnus, kurie pavadinti partizanų apygardų ir būrių vardais: Tauras, Ąžuolas, Vytis ir Algis.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate šios kadencijos Vyriausybę?

klausimelis 06 18Alvydas iš Šakių:

Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Manau, kad tiesiog reikia leisti dirbti. Kalbant apie Navickienę, keista situacija, ką veikė tarnybos anksčiau, bet, tiesą pasakius, truputį gaila. Galėjo pabaigti kadenciją, kas čia beliko. Negerai, kad vis dar neturim švietimo ministro, kad žemės ūkio ministras pakeistas nebuvo. Bet yra ir gerų dalykų – labai aktyvus krašto apsaugos ministras. Ir pati ministrė pirmininkė – nematau žmogaus, kuris ją galėtų pakeisti. 

klausimelis 06 18 2

Ričardas iš Bliuviškių:

Nu va čia tai politika! Nepasitikiu nė trupučio. Dvi atsistatydino, kodėl vis dar Šimonytė ten? Ji tiek visko prižadėjusi, nieko neišpildo, o ir šiaip, mano manymu, situacija prasta, skandalai labai negražiai atrodo. Anksčiau dar truputį normalesnės buvo Vyriausybės, bet kai konservatoriai... Nelabai net ir seku, ką jie ten daro, per radiją nebent nugirstu, kaip, pavyzdžiui, apie Navickienės atsistatydinimą. Blogai.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.