Šakių viešojoje bibliotekoje pasitikta dainų rinktinė „Aš dainorius, aš dainorėlis“, kurioje skelbiamos 118 dainų iš kraštiečio kunigo Vinco Dumčiaus (1886–1986) rinkinių.
V. Dumčius gimė Sintautų parapijos Mockupių kaime. Kunigavo daugiausia Suvalkijoje, buvo puikus pamokslininkas, giesmininkas, parapijų steigėjas. Paskutinė jo tarnystės vieta – Veiveriai (Prienų r.), kur kunigas liko gyventi iki pat mirties. Mirė sulaukęs beveik šimto metų ir buvo palaidotas miestelio bažnyčios šventoriuje.
Pasak knygos sudarytojos dr. Jurgitos Ūsaitytės, mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje, V. Dumčius į sąsiuvinius ėmė užrašinėti dainų tekstus ir melodijas.
„Seminarijoje klierikai net tarpusavyje turėjo bendrauti lenkiškai, todėl lietuvių kalbos mokėsi slapta. Laisvalaikiu rinkosi dainuoti lietuviškas, daugiausiai liaudies dainas. Dainavimas klierikams buvo jų tautinės saviraiškos priemonė“, – akcentavo knygos sudarytoja.
V. Dumčius vienas dainas tėvų namuose ar iš bendramokslių buvo išmokęs, kitas persirašė šiaip kur nugirdęs, knygose ar kitų žmonių dainų rinkiniuose suradęs.
„V. Dumčiaus rinkiniai yra unikalūs savo apimtimi, kad daugiau nei pusė dainų užrašyta su melodijomis ir kad surinktos dainos yra įvairios žanriniu požiūriu – nuo senųjų liaudies dainų iki didaktinių“, – pasakojo knygos sudarytoja ir patikino, kad dainų ir eilėraščių išrašų tradicija XX a. pradžioje gyvavo ne tik tarp inteligentijos – dainų sąsiuvinius turėjo ir paprasti sodiečiai.
Asmeninę V. Dumčiaus dainų kolekciją sudaro per 700 dainų, iš kurių beveik 380 užrašyta su melodijomis. Į rinktinę „Aš dainorius, aš dainorėlis“ sudėta 118 dainų. 
D. Pavalkio nuotr.
Pasak knygos sudarytojos J. Ūsaitytės, kunigas V. Dumčius dainas rinkęs visų pirma sau. Ir nežinia, koks būtų buvęs tų rinkinių likimas, jei ne kunigo susitikimas su tautosakos rinkėju Jurgiu Dovydaičiu, kuris pas kun. V. Dumčių apsilankė 1963 m. Veveriuose ir jam 80-metis altarista perdavė keturis puikiai išsaugotus dainų sąsiuvinius, kurie vėliau pateko į didžiausią lietuvių tautosakos archyvą, esantį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Penktasis dainų sąsiuvinis buvo rastas Veiveriuose prieš maždaug aštuonerius metus.
„Dainų rinktinės pavadinimui neatsitiktinai pasirinktos V. Dumčiaus iš savo tėvo užrašytos dainos pirmosios eilutės – „Aš dainorius, aš dainorėlis...“ Jos geriausiai atspindi paties kunigo dainiškąją prigimtį ir tą aplinką, kuri buvo palanki lietuviškos dainos grožiui ir galioms skleistis“, – kalbėjo knygos sudarytoja pridurdama, kad akį traukia dainų sąsiuvinių estetika: daili rašysena, kruopščiai užrašyti muzikos rašto ženklai.
Viešnia pripažino, kad visgi ne visos V. Dumčiaus užrašytos dainos atspindi jo gimtojo Sintautų valsčiaus dainavimo tradiciją, kūriniai labiau būdingi Suvalkijos ir Dzūkijos dainuojamajai tradicijai.
Melodijas redagavusi dr. Aušra Žičkienė prasitarė, kad leidžiant dainų knygą svarstė, kokią funkciją ji turėtų atlikti.
„O svarbiausia, kad knyga būtų naudojama, kad dainos būtų dainuojamos ir šiandien, skambėtų vėl iš naujo. Kad jas pasigautų ansambliai“, – sakė muzikologė.
Pasak jos, vartant V. Dumčius dainų sąsiuvinius, atsiveria „labai gražus to meto garsovaizdis“. A. Žičkienė pagiedojo palyginimui prieš kone šimtmetį užrašytą jaunimo himną „Gaudeamus igitur“ bei Maironio dainos variantą „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“, abiejų melodijos gerokai skiriasi nuo dabar dainuojamų šių kūrinių melodijų.
„V. Dumčius užrašinėja dainas ir po ilgesnės pertraukos, apie 1980-uosius metus. Iki pat gyvenimo pabaigos jis išlaikė aštrų protą. Išliko kuklus. Paliktuose rinkiniuose mes matome istorijos detales, patį Dumčių, jo artimuosius, santykius su kitais žmonėmis. Matome, kad daina užėmė svarbią vietą jo gyvenime“, – kalbėjo muzikologė bei informavo, kad norintieji susipažinti su visu V. Dumčiaus rankraštiniu folkloriniu palikimu gali virtualiai sklaidyti dainų sąsiuvinius Lietuvių tautosakos archyvo duomenų bazėje.
Melodijas redagavusi dr. Aušra Žičkienė prasitarė, kad leidžiant dainų knygą svarstė, kokią funkciją ji turėtų atlikti. D. Pavalkio nuotr.
Iniciatyvos išleisti dainų rinktinę ėmėsi kunigo V. Dumčiaus giminės atstovas profesorius Arimantas Dumčius, kuris prisipažino, kad dainų archyvo ieškojo ne vienerius metus.
„V. Dumčiaus nuopelnas buvo ne vien rinktos ir užrašytos dainos, bet ir Sudargo mūrinės bažnyčios bei knygnešiui kunigui Martynui Sederevičiui skirto paminklo statyba“, – kalbėjo prof. A. Dumčius bei dėkojo knygos sudarytojams bei rėmėjams.
Ona iš Patamošupių:
