Dažnai tenka išgirsti, kad pasaulis gražus, nes margas. Vieni apie savo neįprastus hobius, egzotiškas keliones ir pasiekimus mėgsta garsiau parėkauti, o kiti tyliai, tačiau su stebinančia branda iriasi per gyvenimą, siekia savo tikslų ir mėgaujasi hobiais. Šakietė Rita Makūnaitė – tas labiau tylusis variantas. Prieš mėnesį su šokių kolektyvu grįžusi iš Pietų Korėjos, ji kasdien skuba į universitetą – pasirinko nelengvas ir beveik deficitines pedagogikos studijas. Tiek tautiniams šokiams, tiek profesijos pasirinkimui pamatai buvo padėti dar mokykliniame suole.
Atrasti tokius perliukus kaip Rita nebūtų lengva, jei ausys būtų neįtemptos, o akys nebūtų įgudusios ieškoti lobių. Nors pašnekovė šakietė, bet kalbamės Lukšiuose, kur jau keletą pastarųjų metų gyvena jos šeima. Namuose Rita vis retesnė viešnia – studijos Vytauto Didžiojo universitete, tautinių šokių kolektyvo „Žilvitis“ repeticijos, koncertai, gastrolės užsienyje, asmeninis gyvenimas...
„Tokia jau suaugusių vaikų tėvų dalia...“ – atsidūsta arbatą pilstydama jos mama Vaida, o akyse aiškiai matyti deramas pasididžiavimas.
Nors prieš susitikdamos lyg labiau planavome kalbėtis apie šokius, kuriems meilė užgimė vaikystėje, kai išgirstu, kad Rita VDU ketvirtame kurse kremta pradinio ugdymo ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo studijas, trumpai stabteliu. Kodėl pasirinko tokią kone deficitinę profesiją? Pedagogų, pripažįsta ir pašnekovė, tikrai labai trūksta. Studentus, sako, tiesiog iš studijų traukte traukia į darbo rinką. Bet Rita dar tam nepasiduoda, nes kol kas visą savo dėmesį nori skirti studijoms ir… šokiams. Tik vasaras „parduoda“ darželinukams. Pedagogikos studijas ją paskatino rinktis keletas veiksnių. Dvyliktoje klasėje ji tapo pagalbininke vienam pradinukui.
„Pastebėjau, kad man patinka mokyti, turiu tam kantrybės, o svarbiausia – tame matau prasmę“, – kalba Rita ir čia pat su šiluma prisimena savo pirmąją mokytoją Auriną Bernotienę: – „Atsimenu, kaip ji puikiai spręsdavo iššūkius ir aš mėgdavau pasilikti po pamokų klasėje, būti jos pagalbininke, patikdavo stebėti, ką ji veikia.“
Ritai nepasirodė baisios keturios jau turėtos praktikos, viena jų, beje, buvo Lukšių gimnazijoje, o vasarinis darbas darželyje būsimai pedagogei išvis prie širdies. Abi linksmai palinksime, kad ši profesija kaip kunigystė – iš pašaukimo.
O kaip su tais šokiais – irgi savotiškas pašaukimas? Tikint Ritos močiute, kuri iki šiol yra pati didžiausia jos gerbėja, mergaitė jau trejų pradėjo šokti.
„Pati to momento negaliu atsiminti, tačiau prisimenu, kad lankiau šokių kolektyvus „Puella“ ir „Šmiki šmaki“, kol vėliau močiutė paskatino lankyti „Pynę“. Tada buvau antrokė“, – pirmuosius žingsnelius šokio scenoje atsimena mergina.
Liaudiški šokiai Ritai tiko ir patiko, tačiau aštuntoje klasėje su jais teko skausmingai atsisveikinti. Ir ne tik su jais, bet ir su draugais, mokykla, namais, nes visos šeimos gyvenimas trumpam pasisuko Norvegijos link.
„Atsisveikinimas buvo skaudus, juolab kad grįžus vėl namo, vietos kolektyve neatsirado, nors šokti labai norėjau…“ – pasakoja Rita.
Kitų pomėgių neieškojo, o laisvą laiką tada išnaudojo padėdama mokytis kitiems. Užtat studijų pradžia greitai jai padovanojo naują viltį grįžti į šokius. Dar pirmomis gyvenimo bendrabutyje dienomis Ritai pro akis nepraslydo skelbimas – tarsi jai asmeniškai parašytas. Tiksliau, visi du, nes du tautinių šokių kolektyvai ieškojo naujų narių. Vos surinkusi VDU tautinių šokių ansamblio „Žilvitis“ vadovo numerį, išgirdo draugišką kvietimą ateiti į pažengusiųjų šokėjų repeticiją. Ta pirmoji repeticija buvo lyg savotiškas grįžimas į sielos namus.
„Buvo kažkas neįtikėtino. Jaučiausi kaip ant sparnų, atrodo, nuo žemės mane kažkas kelia“, – su nesumeluoto džiaugsmo ašaromis akyse pasakoja Rita.
Ansamblis save internete pristato lakoniškai, ir kaip supratau iš pašnekovės pasakojimų, labai taikliai – jame skamba juokas, šviečia plačios šypsenos, trypia nerimastingos studentų poros. Kai prakalbome apie šokius, pokalbis su Rita tarsi atgijo, įgavo pagreitį. Eilinį kartą buvo paneigti visi mitai, kad tautiniai ar liaudies šokiai nuobodūs, atvirkščiai, juose ir tautiniame kostiume užkoduota visa mūsų tautos išmintis, grožis bei tradicijos. Šiuo metu Rita sukasi tarp trisdešimties kitų studentų, o apie nuobodulį nėra nė menkiausios užuominos – tarp repeticijų studentai dar susigalvoja savų tradicijų – krikštija naujokus, keičiasi kalėdinėmis dovanėlėmis, vasarą rengia baidarių žygius, o kur dar gastrolės po tolimus pasaulio kraštus.
„Jei ne šis šokių kolektyvas, tiek pasaulio tikrai nebūčiau pamačiusi“, – atvira Rita.
Šviežiausi įspūdžiai iš Pietų Korėjos, kur kolektyvas dalyvavo pasaulinio masto šokio festivalyje-konkurse.
„Pavargome repetuodami ir koncertuodami, bet įspūdžiai neišdildomi. Per šokį gali pamatyti kitas kultūras, o kostiumai! Ką ten kostiumai – kiti išvis buvo beveik nuogi. O korėjiečiams mes tikrai kėlėme susidomėjimą, jie vis ateidavo fotografuotis su mumis, norėdavo apsikabinti. Bene pati įdomiausia patirtis, kai gatvės parado metu mums teko sušokti „Gatvės polką“, – dar visai šviežiais įspūdžiais dalinasi mergina.
Bekalbėdamos įninkame į Ritos kruopščiai kuriamus nuotraukų albumus, kuriuose fotografijos lydimos aprašymo. Nesunku suskaičiuoti, kad per tuos ketverius metus kolektyvas išties įspūdingai keliavo – Amerika, Japonija, o kiek dar šalies mastu koncertuota… Jei Amerika Ritai pasirodė labiau kaip betono džiunglės, kur daug veiksmo ir mažai žalumos, ir ne itin saugi, nes kolektyvui teko pajusti, ką reiškia susišaudymas, tai Japonijos įspūdžiais mergina sako gyvenusi bene pusmetį – taip sužavėjo ta šalis. Kolektyvų planuose numatyta Argentina. Juokaujame, kad turėtų visai neblogai atrodyti tango su tautiniu kostiumu. Užsienis praturtina mąstymą ir matymą, bet širdžiai mieli ir koncertai Lietuvoje, o ypač džiugus jaudulys ima, kai salėje sėdi artimieji.
„Šeimos nariai labai palaiko, močiutė koncertuose visada graudinasi…“ – atvirauja Rita ir sako, kad pasvajoja kada nors koncertuoti ir Šakiuose. Tik žino, kad jei ta diena išauš, tai koja koncerto metu turės būt ypatingai grakščiai patempta – juk namuose stebės tie, kurie galbūt mokė pirmųjų žingsnelių. Vis dėlto nustembi išgirdęs, kad jaunos merginos svajonė – ne koks dizainerio rūbas, o... nuosavas tautinis kostiumas. Bet paskui supranti, kad stebėtis nėra dėl ko, nes Rita šventai tiki, kad ir pasibaigus studijoms šokti ji nesustos, nes ne šokio žingsneliu eiti per gyvenimą tiesiog nebesinori...