Gruodžio 1 d. prasidėjo adventas – laukimo, ramybės ir šviesos metas. Zanavykų muziejus jau penktą kartą puoselėja gražią tradiciją jaukia popiete pasitikti beprasidedantį adventą. O kaip šį ypatingą laikotarpį leisti, kokia yra prakartėlės kilmė, pasakojo Katalikų bažnyčios kunigas brolis Michail Ferenc. Muziejaus lange sužibo prakartėlė, o Kalėdų laukimo šviesos – ir visoje Zyplių dvaro ansamblio teritorijoje.
Popietę pradėjusi Zanavykų muziejaus edukatorė Aldona Plaušinienė kvietė angelais papuošti medžio šakelę, kaip ji sakė, „be lapų, tokią nuogą – kokie mes gimstam ir koks gimė kūdikėlis Jėzus“.
„Artėjantis advento laikas daugelio mūsų skirtingai suprantamas. Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“ ir reiškia artėjimą, atėjimą. Tai kas gi artėja? Vakarėlis su Kalėdų Seneliu? Prekybos centruose kalėdinės nuolaidos, išpardavimai ar kitos pagundos? Manau, jos ne tik užgožia adventą, bet ir kitas didžiąsias žiemos šventes paverčia blizgančiu šou. Žinoma, mes negalime mąstyti ir švęsti lygiai taip, kaip šventė mūsų protėviai. Aišku, jie neturėjo tokių galimybių, nes vertėsi žemdirbyste, negalėjo sau leisti tokių išlaidų. Be to, ir adventas, ir Kūčios turėjo jiems visiškai kitą prasmę“, – svarstė A. Plaušinaitienė kviesdama Paulių (Jurbarko r.) kapucinų vienuolyno brolį Michail Ferenc pasidalinti savo įžvalgomis apie advento laikotarpį ir prakartėlės kilmę. 
Katalikų bažnyčios kunigas brolis Michail Ferenc. D. Pavalkio nuotr.
Įprastai broliu Mykolu vadinamas vienuolis pripažino, kad mes gyvename tokiais laikais, kada pasaulis labai skuba ir „viskas turi būti padaryta... vakar“, kad kiekvienas iš mūsų yra „laikrodžio, kalendoriaus, žadintuvo vergas, kad žmogus jau nebemoka laukti“.
„Šiame skubėjime labai lengva žmogui pasiklysti, prarasti save bei savo gyvenimo prasmę“, – svarstė brolis Mykolas ir kvietė paklausti kiekvienam savęs – „kur aš šiandien bėgu ir skubu?“
Jis, cituodamas kun. Ričardo Doveikos žodžius, kad „mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi, mes išvalėme orą, bet užteršėm sielą, užkariavom kosmosą, bet nebepažįstam vidinio pasaulio, išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti“, ragino pagalvoti, jog galbūt verta neskubėti, nes adventas – pasiruošimo laikas ir kvietė „paruošti širdį, ne tik namus“.
Brolis Mykolas sutiko, kad mes Kalėdų neįsivaizduojame be dovanų ir svarstė, kokia dovana yra svarbiausia, bei priminė, kad Kalėdos yra Jėzaus gimtadienis.
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“, – Biblijos žodžius aiškino brolis Mykolas.
Katalikų bažnyčios kunigas brolis Michail Ferenc. D. Pavalkio nuotr.
Jis užsiminė ir apie advento bei Kalėdų simbolį – eglutę. Jo teigimu, Kalėdų eglutės lemputės primena apie šviesą, kurią Kristus atnešė pasauliui.
„Adventas tikintiems žmonėms yra džiugus Kristaus laukimas. Bet ir Dievas laukia mūsų prisiartinimo... Kad, švęsdami Kristaus gimtadienį, nepaliktume jo sėdėti už durų, o įsileistume į savo širdis“, – kalbėjo dvasininkas.
Be abejo, brolis Mykolas papasakojo ir apie save. Jis yra lenkas, gimęs Augustave, augęs Suvalkuose. Pasakojo, kad į kapucinų ordiną jis įstojo 2002 m., iki įžadų praėjęs ne vieną etapą, studijavęs filosofiją, teologiją. Pauliuose jis įsikūrė 2021-aisiais.
„Kapucinų šaknys yra Italijoje. Ordino įkūrėjas Pranciškus Asyžietis. Kitais metais bus 500 metų nuo kapucinų vienuolių ordino įsteigimo. Lietuvoje kapucinų bendruomenės yra įsikūrusios Kaune, Jurbarke bei Vilniuje“, – pasakojo brolis Mykolas akcentuodamas, kad Pranciškus Asyžietis 1223 m. Greccio miestelyje Italijoje įrengė pirmąją gyvą prakartėlę.
Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsrė“ (vad. Birutė Bartkutė). D. Pavalkio nuotr.
Paprotys paplito ir po kitus Italijos bei Europos miestus, tik daugelyje vietų vietoj gyvos prakartėlės bažnyčioje būdavo įrengiamas mažytis tvartelis su dirbtinėmis gyvūnų bei žmonių figūrėlėmis.
„Tuo pat metu karaliaus Mindaugo dvare įsikūrė pranciškonai, kurie jam padėjo ruoštis krikštui ir vėliau karūnavo karaliumi. Tad tikėtina, kad jau tada prakartėlių statymo tradicija su broliais pranciškonais atkeliavo ir į tuometinę Lietuvą, – pasakojo svečias, o pašnekesius užbaigė taip pat kapucino Tėvo Stanislovo mintimi: – Vaikeliai, apkabinkime vienas kitą, mylėkite! Dievui dėkokite, kad turite vienas kitą…“
Po advento pašnekesių su šio laikotarpio papročiais ir tradicijomis supažindino Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsrė“ (vad. Birutė Bartkutė): folkloro kolektyvas atliko skambias adventines dainas, kvietė visus žaisti šiam laikotarpiui būdingus žaidimus, išbandyti įvairius kalėdinius burtus.
Vėliau muziejininkai pakvietė popietės dalyvius į lauką, kur muziejaus lange sužibo prakartėlė, sukurta tautodailininko, medžio drožėjo, kryždirbio Raimundo Blažaičio. Lukšių kultūros padalinio darbuotojai įžiebė eglutę ir prie Zyplių dvaro centrinių rūmų, sušilti prie arbatos puodelio pakvietė restoranas „Kuchmistrai“.
Nijolė iš Gelgaudiškio:
