Jei į paiešką internete suvestume Živilės Unguvaitytės, dabar jau Puodžiukienės, vardą ir pavardę, gautume šiokį tokį įspūdį, koks žmogus ji yra. Kad ji verslininkė, įvairių visuomeninių idėjų generatorė ir įgyvendintoja, skamba gražiai, bet pripažinkime – gal kiek nuobodžiai. Todėl, kai prieš maždaug mėnesį šmėstelėjo žinia, kad Živilės tapybos kūriniai eksponuojami vienoje Paryžiaus galerijoje, iš nuostabos kilstelėjo antakiai. Tai dar ji ir tapo?! Živilė smagiai juokiasi ir sako, kad kiekvienas turi daryti tai, kas miela širdžiai. O į šią kategoriją jos gyvenime rikiuojasi ne tik tapyba, fotografija, keramika, bet ir... ledo ritulys. Ji, pasirodo, jau kelerius metus profesionaliai žaidžia ledo ritulį ir vilki Kauno moterų ledo ritulio komandos „HC Rebel Girls“ marškinėlius.
Susitikusios pietų spėjame aptarti daug: nuo buities iki kosmoso. Žinoma, bene svarbiausia navyna buvo vis dar švieži Živilės įspūdžiai iš Paryžiaus. Na, pašnekovė tikrai nėra iš tų žmonių, kurie labai sureikšmintų faktus ar susireikšmintų pati, bet pripažinkime, kad ne kiekvieną pakviečia eksponuoti savo darbų užsienio galerijos... Dabar tie darbai keliauja toliau – šiuo metu stotelė Berlyne. Tik be pavydo, šypsosi Živilė, vietos po saule visiems užteks, o patekti į Europos galerijas, paprastai kalbant, keliai gali atsiverti bet kuriam – tereikia vos trupučio laiko ir noro. Kad ji linksta prie meno ir yra šeimoje bene vienintelė gerąja prasme „paplaukusi“, buvo aišku dar vaikystėje, bet meno mokyklos nelankė, kūrė kada ir ką panorėjusi. Taip daro ir dabar. Namuose įsirengusi studiją Živilė per savaitę atranda bent keletą valandų šiam pomėgiui, kartais ir bičiules patapymams suburia. Negaliu nepaklausti, iš kur semiasi žinių, įkvėpimo. Ji tik nusijuokia išgirdusi apie studijas, nes bandymų būta daug ir pačių įvairiausių – nuo teisės ir filosofijos iki medijų. Tačiau mirksnį pasvarsčiusi prisipažįsta, kad vertingiausiais diplomais jai tapo sūnūs: bakalauras Kajus ir magistras Margiris... 
Asmeninio archyvo nuotr.
Ji ir dabar smalsiai viskuo domisi, ypač tuo, kas susiję su meno terapijomis, energijomis. Šiais informacijos laikais studijuoti paprasta, sako pašnekovė, nes daug kursų galima rasti internete. Stalčiuje galėtume rasti ir vieną gana solidų diplomą – ji trejus metus Niujorko institute studijavo fotografiją. Šios, beje, neapleidusi iki šiol. Kodėl nerengia nei tapybos, nei fotografijos parodų savam krašte? Atsako lakoniškai – čia pranašu nebūsi. Be to, ir tikslo tokio sau nesikelia. Nebent aplinkybės išmeta iš komforto orbitos ir Živilę įstumia į kampą. Taip savo darbus ji vežė į Lenkiją, o vasario mėnesį vis dėlto ruošiasi parodai ir Zanavykų muziejuje.
„Tapybos neforsuoju, kada noriu, tada tapau. Man gražu ryškios spalvos. Ypač rudenį, kai tamsu. Tada man norisi neoninių spalvų, didelių drobių. Menas apskritai, mano manymu, turi nešti šviesą. Tamsesnių savo šešėlių išleidimas per meną gal ir veikia terapiškai, bet man pačiai taip neina. Be to, jei ir sudėčiau savo tamsius šešėlius į kūrybą, tai tokias drobes norėčiau sunaikinti, o ne rodyti. Nežinau, ar kas nori tokį tamsų meną eksponuoti savo namuose“, – garsiai svarsto Živilė ir priduria, kad kai kalba pasisuka apie fotografiją, tada viskas lyg apsiverčia – ten mieliau renkasi nespalvotus kadrus. Kurdama ji, kaip ir gyvenime, duoda sau laisvę, leidžia nepaisyti taisyklių – tapo aliejiniais dažais, akrilu, kartais renkasi markerius ar aerozolinius dažus, ji sako: „Sudedu viską, kaip man atrodo, ir dedu tol, kol jau žinau, kad darbas baigtas. Nebūna, kad kitą dieną dar norėčiau ką nors padailinti, pakeisti. Labiausiai kūrybai įkvepia Visatos paslaptys, kosmosas.“ 
Asmeninio archyvo nuotr.
Savo kūrinius ji dovanoja draugams, bet pagal užsakymą nesutiktų tapyti: „Tada pasiūlau išrinkti ką nors iš nutapytų darbų. O dar geriau, kai žmogus pats stojasi ir nusitapo tai, kas patinka.“
Kalbantis ima atrodyti kad viskas Živilės gyvenime einasi lengvai. Bet ji patikina, kad viskas priklauso nuo požiūrio, domėjimosi lauko. Jai, tarkime, labai įdomu meno mugės, kuriose dailininkai tiesiog eksponuoja ir tokiu būdu parduoda savo paveikslus. Sako, pasivaikščiojusi po jas dažnai pagalvojanti, kad Lietuvoje tiek daug gabių menininkų, kurių, deja, tose mugėse nepamatai, o galėtum. Ji ir pati neturi tikslo gyventi iš meno. Bent jau kol kas. Kasdien Živilės diena pilna darbinių reikalų – ji eina meno vadovės pareigas įmonėje „Graphic node“, užsiima grafiniu dizainu ir taip iš tiesų nelabai nutolsta nuo meno.
„Sėdi tam savo kaime, nelabai ir galvoji apie savęs kaip menininkės afišavimą, o čia tau vieną dieną laiškas iš Paryžiaus“, – savo patirtį linksmai prisimena pašnekovė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Pasirodo, ji tiesiog naršydama internete užpildė rastą anketą, išsiuntė be jokių lūkesčių, o išėjo taip, jog buvo pakviesta į šių metų spalio 18–20d. vykusį „Art Basel Paris“. Tai didelis renginys, kuriame dalyvavo šimtai galerijų ir menininkų. Vienoje galerijoje skaitmeniniu formatu buvo eksponuojami trys Živilės darbai.
„Kai pasakiau namiškiams, kad atrinko darbus į Paryžių ir kad esu kviečiama į galerijoje vyksiantį atidarymą, nustebusių nebuvo. O man pačiai tai pasirodė kaip linksmas nuotykis, į kurį mielai leidausi. Įdomu pamatyti tas mases žmonių, pasivaikščioti po kitas galerijas. Tokiose vietose mezgasi meno pasaulio žmonių pažintys, keičiamasi kontaktais. Ir tą gali daryti bet kuris kūrėjas, nes užpildyti anketą ir ją išsiųsti nieko nekainuoja, o kai atrenka – tikrai smagu“, – kalba Živilė ir priduria, kad tikriausiai atsirastų ir daugiau galimybių parodyti savo darbus pasauliui pildant panašias anketas, taip sakant, reklamuojantis daugiau socialiniuose tinkluose, bet tam dar pritrūksta laiko, o ir didelio intereso kol kas nėra. Živilei kur kas svarbiau, kad gali daryti tai, nuo ko širdis dainuoja. Ji įsitikinusi, kad taip gyventi gali ir kiti – tik reikia sau tai leisti. Tokiu būdu ji atsidūrė ir ant ledo, buvo pastatyta į vartus ir per savaitę dukart važiuoja į komandos treniruotes. Gaila, kad šį pikantišką faktą sužinojau jau tik tarpduryje, atsisveikinant. Bet išėjusi dar geriau supratau mintį, kuria pokalbio metu pasidalino Živilė – nereikia švaistyti laiko ir energijos dairantis į kitus, pavydint ir aptarinėjant. Geriau pačiam imti ir įgyventini bent vieną seniai kirbančią ir širdį džiuginančią svajonę.
Asmeninio archyvo nuotr.
Aušra iš Valenčių:
