Neįprasta diena parodos atidarymui – sekmadienis, o Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Vinco Kudirkos muziejuje knibždėte knibžda žmonių, spragsi fotoaparatai, traukiami prisiminimai ir iš atminties, ir iš rankinukų. Tokią intymią atmosferą savo buvimu gali sukurti tik nedaugelis, bet fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis tikrai gali. Fotografijų paroda „Atgal į vaikystę“ kviečia pasivaikščioti po vaikystės pasaulį ir mitas, kad šis fotomenininkas fiksuoja tik kaimo skaudulius, kuriems nebūdingas jautrumas ir estetiška kasdienybė, sugriūna.
Sveikas sugrįžęs namo
Parodai atrinkti beveik niekada viešai neeksponuoti, daugiausiai vintažiniai, paties autoriaus atspausti darbai. Ne ką mažiau įspūdžių lankytojams dovanojo ir parodą tematiškai puikiai papildė etnografiniai XIX–XX a. vaikų žaislai iš muziejaus rinkinių. Parodos atidaryme viešėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės pavaduotoja muziejinei veiklai Asta Ivanauskienė įvardijo net kelias šios parodos atsiradimo priežastis: „Pirmoji yra ta, kad muziejus turi solidžią kolekciją muziejinių vertybių, o fotografijai teikiamas ypatingas dėmesys. Antroji priežastis – mūsų muziejus pasiryžęs pasakoti kasdienybės istoriją, o Vikšraičio kūriniai yra neišsemiama erdvė tyrimams, atradimams ir savęs pažinimui, o trečioji priežastis yra kūrybinė komanda, kuriai dėkoju viso muziejaus vardu.“ 
Parodai atrinkti beveik niekada viešai neeksponuoti, daugiausiai vintažiniai, paties autoriaus atspausti darbai. Ne ką mažiau įspūdžių lankytojams dovanojo ir parodą tematiškai puikiai papildė etnografiniai XIX–XX a. vaikų žaislai iš muziejaus rinkinių. D. Pavalkio nuotr.
Daugiausia triūso šios parodos gimimo procese įdėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vedėja, parodos kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė. Ji atvirai prisipažino, kad visas jos santykis su darbais ir pačiu autoriumi iš dalies yra ir asmeniškas, nes pati kilusi iš mūsų kraštų.
„Pati atsimenu Vikšraitį vaikščiojantį gatvėmis ir visada galvodavau apie tą jaudinančią kūrybos gimimo akimirką. Tai labai jautrių vaizdų paroda, kuri man asmeniškai primena mano pačios vaikystę. Tikiuosi, kad ir lankytojai parodą atras per savo asmenines patirtis, kad rinksis šeimos, kad tai taps atsiminimų pasidalinimo, diskusijų erdve. Noriu tikėti, kad parodos tikslas bus pasiektas – kad mes susitiksime su savo vaikyste, iš naujo atrasime autorių, pasidžiaugsime faktu, kad kitąmet Kudirkos Naumiestis taps M+ažąja kultūros sostine“, – kalbėjo parodos kuratorė. Jaudulys buvo justi ne tik jos, bet ir paties autoriaus balse, jis dar prieš parodą prisipažino netikėjęs, jog kada nors bus eksponuojamas būtent tokioje erdvėje, nes atmintyje dar gyvos visai kitokios istorijos, kai yra tekę savo darbus nusikabinti ir būti išvadintam antitarybiniu žmogumi.
Tiek parodos kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė, tiek fotografijos žinovas Thomas Schirmböck (antras iš kairės) bei autorių ne vienerius metus po pasaulį lydintis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis (kairėje) pripažino, kad paroda jautri, užkalbinanti, atskleidžianti visai kitokią Rimaldo pusę, nei esame įpratę matyti. D. Pavalkio nuotr.
Parodos atidaryme viešėjo ir fotografijos ekspertas iš Vokietijos Thomas Schirmböck. Jis 2018 m. Manheimo galerijoje yra surengęs didžiausią autorinę Rimaldo parodą. Svečias liudijo faktą, kad svarbiausiose pasaulio fotografijos mugėse autoriaus darbai visada sulaukia susidomėjimo iš pasaulio fotografijos kontekstą suprantančių ekspertų ir fotografų. Tokiu būdu, kalba svečias, Rimaldas kalba pasauliui apie Lietuvą ir taip pasaulio kultūros žemėlapyje atsiranda Lietuva, Kudirkos Naumiestis, jo apylinkės. Nuo 2009 m. R. Vikšraitį į svarbiausius pasaulio fotografijos renginius bei galerijas lydintis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis pripažino, kad labai džiaugiasi šia paroda: „Ji ypatinga dėl to, kad jis sugrįžo į savo namus. Grįžo jau, tiesa, nebe tas Rimaldas, kuris buvo prieš dvidešimt metų, iki kol buvo pripažintas... Jaučiu, kaip jam čia svarbu matyti savo kaimynus, giminaičius, bendradarbius, bičiulius. Kad ir kiek tu būtum garsus pasaulyje, vis tiek yra svarbu pripažinimas tame krašte, kuriame visi tie kūriniai gimė.“
Sėkmė Rimaldą ištiko 2009 m., kai Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ jis buvo apdovanotas Metų atradimo prizu. G. Česonis sako, kad Rimaldas, galima sakyti, per akimirką tapo vienu žinomiausių fotografų pasaulyje: „Jo kūriniai apkeliavo visas reikšmingiausias pasaulio fotografijos galerijas ir ten nė vienam nekilo pasvarstymų, kad gal Rimaldas kaip nors negražiai ar juodinančiai atspinti savo kraštą. Atvirkščiai, buvo proga pasikalbėti apie visokią tikrovę, kuri taip pat egzistuoja visame pasaulyje. Sveikas sugrįžęs namo, Rimaldai. Esi vertas aplodismentų!“
D. Pavalkio nuotr.
Mažai pažinta Vikšraičio pusė
Labai tikėtina, kad naujoji paroda lankytoją nustebins, nes parodai atrinktos fotografijos pristato mažiau žinomą R. Vikšraičio kūrybos pusę. Fotografijose fiksuojama provincijos, daugiausia Šakių ir Vilkaviškio apylinkių, kasdienybė XX a. 8 dešimtmetyje–XXI a. pradžioje.
„Parodai atrinkome išskirtinai vaikystę vaizduojančius autoriaus darbus. Ši tematika Vikšraičiui artima, nors jo kūryboje ji niekada nebuvo sąmoningai siektas tikslas. Autorius jautriai fiksuoja provincijos gyvenimo fragmentus, vaikų kasdienybę ir šeimos santykius, per kuriuos išryškėja stiprus jo paties ryšys su vaikyste. Didelė dalis darbų šioje parodoje spinduliuoja šviesą ir džiugesį, o ne tiesmuką kaimo buitį, nors ji nuolat supa fiksuojamus asmenis. Autoriui charakteringi vaizdavimo principai šioje temoje yra daugiau išimtis, o ne taisyklė, taigi paroda griauna mitą, kad jautrūs, estetiški kasdienybės vaizdai Vikšraičio kūrybai nebūdingi. Kad vikšraitiška tolygu atstumianti“, – sako parodos kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė.
R. Vikšraitis meistriškai fiksuoja tarpusavio santykius ir patį santykį su vaikyste, kartais režisuodamas, o kartais apnuogindamas skaudulius, bet niekados − paviršutiniškai. Maudynės balijoje, vietoj skrybėlės ant galvos užvožtas naktinis puodas, suaugusiųjų čebatai ant liesų vaikiškų kojų ir nerūpestingai murziname veide žibančios mažo žmogaus akys. Tie vaikai jau seniai suaugę, o fotografijos kalbina, kutena prisiminimus – ypač tiems, kurie ir patys galėjo būti nuotraukų herojai. Bet ir tiems, kurie gimė vėliau ir galbūt patyrė kitokią vaikystę, bus peno pamąstymui. Ir kai jau atrodo, jog stabtelėjai prie kiekvieno parodos kadro, pabuvai lyg kitų, lyg savos vaikystės prisiminimuose, išdygsta autoriaus giminaičiai su šūsnimi vestuvinių nuotraukų, kurias Rimaldas užfiksavo prieš keturis dešimtmečius. Koks malonumas buvo į tuos laikus nusikelti!
D. Pavalkio nuotr.
Parodoje galima išvysti pusšimtį beveik niekada viešai neeksponuotų darbų, kurių didžioji dalis yra paties R. Vikšraičio rankomis spaustos autorinės vintažinės fotografijos. Dalį rodomų atspaudų Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo 2023 m. pabaigoje, kitus parodai paskolino autorius.
„Įsigijęs šiuos darbus Lietuvos nacionalinis muziejus papildė gausią savo fotodokumentikos kolekciją. Mūsų specialistai iš autoriaus archyvo atsirinko būtent socialinę atskirtį, suaugusiųjų ir vaikų kasdienybę fiksuojančius fotografinius liudijimus. Tokios fotografijos užpildo tematinę rinkinio spragą – pasakoja krašto istoriją ne per valstybės kūrėjų, bet per eilinių gyventojų patirtis. Gausus ir įvairus dokumentinių fotografijų, fiksuojančių istoriją ir kultūros raidą, archyvas tyrėjams ateityje bus nepamainomas šaltinis“, – pranešime spaudai mintimis dalijasi Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė. 
D. Pavalkio nuotr.
Šalia Vikšraičio darbų pristatoma ir daugiau nei šimtas etnografinių žaislų iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinio. Tai žaislai, su kuriais XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje žaidė vaikai. Jie padeda atsigręžti į praėjusio meto kasdienybę ir papročius, primindami apie rankų darbo vertę. Tarp eksponatų – mediniai, moliniai, kauliniai žaislai: miniatiūriniai darbo įrankiai, baldai, gyvūnų figūrėlės, muzikos instrumentai.
Paroda Vinco Kudirkos muziejuje veiks iki kitų metų birželio 1 dienos. Ją lydės ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai šeimoms.
Deividas iš Keturnaujienos:
