Gintarė MARTINAITIENĖ

„To nepamiršim, kol gyvi būsim“, - sako neseniai savo Auksines vestuves atšventę Žvirgždaičiuose gyvenantys Juozas Pranas ir Janė Ona Lozoraičiai. Vaikai bei marčios tėvams suorganizavo siurprizą, apie kokį jie net nesapnavo. Tad ko gi reikia, kad šeimyninis gyvenimas būtų ilgas ir gražus? Sutuoktiniai tikina, jog svarbiausia kantrybė, supratimas ir sugebėjimas nusileisti vienas kitam.

Nuotr. J. ir J. Lozoraičiai sako, kad Auksinės vestuvės buvo daug šaunesnės nei pirmosios.

„Kai tuokėmės jaunystėje, tai kas ten, varge. Nuėjom keturi žmonės ir viskas. O dabar, kad būtumėt matę, kaip viskas vyko“, - dar gyvenantys šventės prisiminimais kalbėjo J. ir J. Lozoraičiai. Pasirodo, sūnūs, dukra bei marčios tėvams surengė šventę paslapčia. Patys tėvai galvojo, jog Auksinių vestuvių proga tik nuvyks į bažnyčią, gal vaikai suorganizuos kokią ekskursiją po žinomas rajono vietas. „O čia, išeiname, limuzinas laukia, susirinkę visi vaikai, anūkai. Neapsakomai gražu“, - tikino Janė. Tad visa šeima vyko į Civilinės metrikacijos skyrių, kur prisiekė vienas kitam, vėliau įžadus atnaujino ir bažnyčioje. „Matote, net naujus žiedus vaikai parūpino“, - tiesdama ranką su tviskančiu žiedu kalbėjo J. Lozoraitienė. Kupinos džiaugsmo akys nemeluoja, jog jie jautėsi ypač laimingi. Sutuoktiniai tikino, kad nepakartojamų akimirkų ir patirtų įspūdžių nepamirš kol gyvi bus. Svarbiausia, kad visa šeima buvo kartu ir kad vaikai sugebėjo surengti tokį siurprizą, parodydami tėvams, kokie išskirtiniai jie yra. O kur dar visiškai netikėti seniūnijos, valdžios atstovų sveikinimai...

 
Penkiasdešimt metų santuokoje išgyvenę J. ir J. Lozoraičiai susilaukė dviejų sūnų - Dainiaus ir Romo bei dukters Vidos. Jie tėvams padovanojo šešis anūkus: Andrių, Rūtą, Darių, Jurgitą, Donatą, Gabiją. Tiesa, dar viena anūkėlė tik pakeliui į šį pasaulį. „Žinoma, kol esame gyvi ir proanūkių norėtume sulaukti“, - tikino sutuoktiniai.

Būdami jauni jie susipažino šokiuose ir po trijų mėnesių draugystės nusprendė sukurti šeimą. „Būdavo, tai vieną, tai kitą palydžiu iš šokių, bet nieko, o Janė tai buvo tokia mielesnė, tylesnė ir daug kas jos man pavydėjo. Juk dzūkė yra, tai ir pasiėmiau nuo pat jaunystės neprasiskleidusią kaip rožę“, - pasakojo Jonas. Po santuokos Jonas tik su čimodanu atėjo gyventi pas žmonos tėvus. „Pradėjome gyvenimą nuo nulio. Nuo bliūduko ir šaukšto, kaip sakoma. Reikia tik netingėti, norėti ir dirbti. Tais laikais buvo geri atlyginimai, tad vieną namą pasistatėm, paskui kitą, mašiną turėjom, viską patys užsidirbome ir nedejavome. Tikrai neblogai gyvenom“, - apie savo gyvenimą pasakojo J. ir J. Lozoraičiai. Statydami namą jie taip pat nesėdėjo sudėję rankų – Janė plytas nešiojo, Jonas skiedinį maišė. Jis visą gyvenimą tai traktorininku dirbo, tai kombainą vairavo, inžinieriumi buvo, sandėlininku. „Tik kunigu nebuvau“, - juokaudamas sakė Jonas. Jo žmona nuo 17 metų melžė karves. Tad taip ir gyveno. Lipdė savo gyvenimo lizdą Žvirgždaičiuose šiaudelis po šiaudelio. Ne kartą pokalbio metu jie pabrėžė darbo svarbą. „Juk nereikia norėti, kad iš karto direktoriumi padarytų. Baigei statybas, tai ir pradėk nuo plytos. Paskui matys, kad gali, pakels pareigose“, - patirtimi dalijosi pašnekovai.

Bendraujant su sutuoktiniais kyla klausimas, ar taip visus penkiasdešimt metų nebuvo jokių pykčių, barnių? Juk dabar išgyventi santuokoje – vertybė. J. ir J. Lozoraičiai sako, kad nėra namų be dūmų, bet didesnių nesutarimų jiems išvengti pavyko. „Tikrai nebuvo, kad nesišneki kelias dienas ar panašiai. Pasakai žodį, kitą, bet tuoj vėl viskas gerai“, - pasakojo žvirgždaitiškiai. Tad ko gi reikia, kad santuoka būtų sėkminga? Sutuoktiniai tikino, kad svarbiausia yra kantrybė bei sugebėjimas nusileisti vienas kitam. Džiaugiasi jie ir savo šeima, kuri nuolat susibėga įvairiausių šeimos ar kalendorinių švenčių metu. „Jokių pykčių tarp šeimos ar vaikų negali būti. Reikia bendrauti. Būna, kad ir kaimynai stebisi, kad vėl pas mus kas nors vyksta, visi suvažiuoja, fejerverkai į dangų kyla“, - džiaugėsi J. ir J. Lozoraičiai.