Gintarė MARTINAITIENĖ

Lapkričio 22 dieną į Kultūros vertybių registrą buvo įtraukta senoji Sudargo klebonija, kėlusi nemažai diskusijų tarp sudargiečių. Neatrodo, kad ramybė įsivyraus ir dabar. Iniciatyvinė grupė siekia minėtame pastate įkurti knygnešystės muziejų. Pastatas priklauso bažnyčiai, o parapijos klebonas Darius Sruoginis tikina, kad jokio muziejaus ten niekada nebus.

Nuotr. D. Sruoginis mano, kad iniciatyvinė grupė kėsinasi į bažnyčiai priklausantį turtą, kursto žmones, kelia chaosą.

Be klebono – nė iš vietos

Iniciatyvinė grupė, kurios vienas aktyviausių narių Juozas Vytas Tamušauskas, informavo Marijampolės kultūros departamento padalinį apie neprižiūrimą senosios klebonijos pastatą, išdaužytus jo langus. Dėl to gruodžio 2 dieną Sudarge lankėsi departamento vedėjas Algis Milius ir vyriausiasis inspektorius Ramūnas Kryžanauskas. Susitikime be J. V. Tamušausko dalyvavo ir keletas iniciatyvinės grupės narių: Juozas Gylys, Antanas Matijošaitis, Algimantas Kmita. Tiesa, pačio svarbiausio asmens, Sudargo parapiją aptarnaujančio Slavikų klebono Dariaus Sruoginio, susitikime nebuvo. Jis tikino, kad apie susitikimą nebuvo informuotas ir nieko nežinojo. Departamento vedėjas aiškino, kad jam su klebonu tiesiog nepavyko susisiekti. Kadangi pastatas yra parapijos nuosavybė, klebonas yra paveldo objekto valdytojas ir be jo žinios ar sutikimo negalima daryti jokių sprendimų ar imtis veiksmų.

 
Geriau nei tikėjosi

Nors departamentas buvo informuotas apie niokojamą pastatą, išdaužytus langus, padėtis, pasak A. Miliaus, nuvykus į vietą buvo geresnė nei tikėtasi. „Langai užsandarinti, užkalti lentomis ir fizinė pastato būklė dabar tikrai stabilizavosi. Pašaliniai asmenys dabar ten nepateks, o mums ir svarbiausia, kad pastatas nebūtų niokojamas, naikinamas“, - po apsilankymo kalbėjo A. Milius. Jo manymu, dar reikėtų sandariau užkalti verandos langus, kad į vidų nepatektų lietaus vanduo, o visa kita, jo vertinimu, gana neblogai. Žinoma, reikia mąstyti apie pastato tvarkymą, tačiau dabar jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tad kažko imantis bus taikomi atitinkami reikalavimai. Galų gale, kas tai darys, už kokias lėšas ir kokia bus pastato paskirtis?“ A. Milius užsiminė, kad apie galimybes pritraukti europines lėšas šiek tiek buvo kalbėta ir su Regioninės plėtros skyriaus vedėju Vitu Girdausku. Pastarasis minėjo, kad teorinė galimybė sutvarkyti kaimišką vietovę pritraukiant lėšas yra, tačiau ši programa būtų įgyvendinta tik 2014- 2020 metais.

Pasak klebono D. Sruoginio, bus tariamasi su vyskupija ir mąstoma, ką daryti su pastatu. Anksčiau jis yra minėjęs, kad ten galėtų būti atkurta ar atstatyta klebonija, nes patalpų, kuriose galėtų gyventi kunigas, Sudarge dabar nėra. Šiai minčiai linkęs pritarti ir A. Milius. Taip, pasak jo, būtų atstatyta ir tikroji pastato paskirtis. Tiesa, klebonas nebuvo linkęs sutikti, kad pastatas būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir netgi suabejojo Marijampolės Kultūros paveldo departamento inspektoriaus kompetencija. „Tikriausiai rašysiu raštą į Vilnių, į Kultūros departamentą. Kokia gali būti, pavyzdžiui, inspektoriaus R. Kryžanausko kompetencija, juk jis nesidomėjo jokiais bažnyčios archyvais, raštais. Ir tuomet, per tą posėdį Vilniuje, kai įtraukė į registrą, jau nuo pat pradžių jautėsi tendenciškumas. Iš oro ištraukė kažkokią pastatymo datą, kai ji visai kita“, - tikino D. Sruoginis. Pasak jo, vienas pagrindinių motyvų, kodėl pastatas įrašytas į registrą, kad jis yra senas ir jame tikriausiai lankėsi knygnešys Martynas Sederevičius. Tačiau klebonas kėlė retorinius klausimus, ar tas pastatas įdomus architektūriškai, ar kiekvieną pastatą, kuriame kažkada lankėsi žinomas knygnešys pulsime įtraukinėti į registrus? Žinoma, kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau dabar yra kaip yra – pastatas pripažintas kultūros vertybe ir ši vertybė priklauso bažnyčiai.

Tiesa, susitikimo su paveldosaugininkais metu vienas iš iniciatyvinės grupės narių aiškino, kad tai ne bažnyčios, o parapijiečių turtas. Atsakydamas į šį teiginį, D. Sruoginis rekomendavo paskaityti Katekizmą ir susipažinti, kas yra bažnyčia.

„Kadangi pastatą numatyta saugoti, kol neparengtas joks konkretus planas, mes galime tai daryti. Laikinai tegul mums leidžia ten įkurti knygnešystės muziejų ir jau pavasarį ten galėtų pradėti plaukti moksleiviai“, - dėstė J. V. Tamušauskas. Jis tikino, jog gavę tokį sutikimą jie (iniciatyvinė grupė – red.) tapetais išklijuotų sienas, išplautų grindis, pradėtų kurti krosnį, kad viskas išdžiūtų, ir įrengtų ekspoziciją, dėl kurios netgi viskas suderinta. Apie tai jis kalba gana seniai, tačiau klebonas kėlė klausimą, kodėl visa ši grupė knygnešystę ir Martyną Sederevičių pamilo ir dėl pastato pradėjo kovoti tada, kai buvo prabilta apie kultūros namų statybas. Tačiau J. V. Tamušauskas aiškino, kad jie už knygnešystę pasisakė visada, tačiau pastate nuolat gyvendavo žmonės. „Apie tai buvo kalbėta prieš daug metų, bet ten gyveno žmonės ir nėjo nieko padaryti“, - tikino kygnešystės muziejaus įkūrimo idėja gyvenantis sudargietis. Pasak jo, ne tik Sudargas, bet ir visa Lietuva būtent dėl knygnešystės ir yra išskirtinė.

Visgi, neatrodo, kad atsiras bent kažkoks dialogas tarp klebono ir šios iniciatyvinės grupės. „Nebus ten jokio muziejaus ir jie ten niekada neįkels kojos“, - patikino klebonas D. Sruoginis. Jis aiškino, kad su žmonėmis, kurių ketinimai sunkiai suvokiami protu, tiesiog neįmanoma rasti bendros kalbos. Dvasininkas mano, kad jie kėsinasi į bažnyčios turtą ir neatmeta galimybės dėl to kreiptis į policiją. „Kad nėra kito kelio. Ko jie ten landžioja su neaiškiais tikslais ir kišasi? Juk turtas ne jų“, – aiškino D. Sruoginis. Pasak klebono, iniciatyvinė grupė, su J. V. Tamušausku priešaky, užsiima nesantaikos kurstymu, žmonių kiršinimu ir savotiško chaoso kėlimu. „Kaip galima įsileisti į kleboniją parazitą? Žmogų, nesugebantį susitvarkyti savo gyvenimo. Gal jis taip elgiasi norėdamas įveikti savo nepilnavertiškumo kompleksą“, - apie J. V. Tamušausko ketinimus ir elgesį kalbėjo D. Sruoginis. Jis klausė, kaip visoje šioje situacijoje jaustis ir reaguoti jam. Dvasininkas pabrėžė, kad ne jis asmeniškai yra turto savininkas, o bažnyčia. „Aš klausau vyskupo, ginu bažnyčios interesus ir jai tarnauju“, - teigė klebonas.