Neįgaliųjų teisių konvencija

Keletas Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos narių: “ Lietuvos Respublikos Seimas 2010 metų gegužės mėnesį ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją. Prašytume pakomentuoti kas tai per konvencija, ar nuo jos pagerės gyvenimas neįgaliesiems“

Atsakymas. Tai tarptautinis teisės aktas, kurį Jungtinių Tautų organizacija priėmė 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke (rezoliucija Nr. 61/106).  Nuo 2007 m. kovo 30 d. tapo atvira valstybių ir regioninių organizacijų pasirašymui. Ši Konvencija liečia maždaug 650 mln. pasaulio neįgaliųjų.

2007 m. kovo 30 d.  Konvenciją pasirašė 81 valstybė, tarp jų  22 Europos Sąjungos narės, išskyrus Bulgariją, Estiją, Latviją, Rumuniją ir Slovakiją. Šios šalys Konvenciją pasirašė vėliau – 2007 metų rugsėjį, o Latvija – 2008 metų liepą.

Konvencija konkrečioje valstybėje įsigalioja tik po jos ratifikavimo. Iš Europos Sąjungos šalių Konvenciją ratifikavo: Vengrija (2007 07 20), Ispanija (2007 12 03), Slovėnija (2008 04 24).

Lietuvos Respublikos  Seimas JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d. įstatymu  Nr. XI-854, įsigaliojo nuo 2010-06-10 („Žinios“, 2010, Nr. 67-3350).

 
Pažymėtina, kad ši konvecija ir jos fakultatyvusis protokolas turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu ir yra tiesioginio galiojimo. Tai reiškia, kad visi Lietuvos įstatymai, vienaip ar kitaip reglamentuojantys neįgaliųjų reikalus, negali prieštarauti paminėtajai Konvencijai. Konkrečiu atveju, jei Lietuvos įstatymai  neįgaliųjų reikalus reglamentuoja kitaip nei  Konvencija, reikia vadovautis Konvencija, o ne Lietuvos įstatymu.

Tiesioginis galiojimas reiškia, kad neįgalieji gindami savo pažeistas teises ar teisėtus interesu Lietuvos ar kituose teismuose gali vadovautis Konvencija tisiogiai.

Konvencija turi 50 straipsnių, iš kurių svarbiausieji yra:

1) 3 str., kuriuo  suformuluoti bendrieji principai;
2) 4 str., kuriuo suformuluoti bendri įsipareigojimai,  pvz. 4 str. d) punktas įpareigoja „nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios  institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas“;
3) 20 str. , kuris numato, kad valstybė turi imtis veiksmingų priemonių „ sudaryti sąlygas neįgaliųjų mobilumui tokiais būdais ir tokiu laiku, kuriuos jie patys pasirenka, ir už prieinamą kainą; sudaryti sąlygas neįgaliesiems gauti kokybiškas mobilumą palengvinančias priemones, įrenginius, pagalbines technologijas ir pagalbininkų bei tarpininkų pagalbą, įskaitant galimybę jais pasinaudoti už prieinamą kainą“;
4) 21 str., kuris įpareigoja  valstybę  imtis visų atitinkamų  priemonių, kad plačiajai visuomenei skirta informacija neįgaliesiems būtų teikiama laiku, be papildomo mokesčio, prieinama forma ir technologijomis, kurios atitiktų skirtingą neįgalumo pobūdį;
5) 24 str., kuris garantuoja  neįgaliųjų teises švietimo srityje, pvz. , kad „neįgalieji dėl savo neįgalumo nebūtų šalinami iš bendros švietimo sistemos ir neįgaliems vaikams nebūtų atimta galimybė įgyti nemokamą ir privalomą pradinį arba vidurinį išsilavinimą“;
6) 25 str., kuris pripažįsta, kad neįgalieji turi teisę į aukščiausią įmanomą sveikatos lygį jų nediskriminuojant dėl neįgalumo. Valstybė įpareigojama „teikti šias sveikatos paslaugas, kurios yra būtinos neįgaliesiems būtent dėl jų neįgalumo, įskaitant ankstyvą diagnozę ir prireikus intervenciją, ir paslaugas, skirtas kuo labiau sumažinti tolesnio asmenų, įskaitant vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, neįgalumo tikimybę ir užkirsti tam kelią; teikti šias sveikatos paslaugas kuo arčiau žmonių bendruomenių, taip pat ir kaimo vietovėse“.
7) 27 str., kuris pripažįsta neįgaliųjų teisę į darbą lygiai su kitais asmenimis; ši teisė apima teisę į galimybę užsidirbti pragyvenimui iš laisvai pasirinkto darbo ar iš laisvai priimto darbo pasiūlymo darbo rinkoje ir darbo aplinkoje, kuri yra atvira, tinkama visiems ir prieinama neįgaliesiems. Valstybė, tarp kita ko, privalo imtis priemoniųm, kuriomis būtų „skatinamos neįgaliųjų užimtumo galimybės ir kilimas tarnyboje darbo rinkoje, taip pat pagalba ieškant, gaunant, išlaikant darbą ir sugrįžtant į darbą; skatinamos savarankiško darbo, verslumo, kooperatyvų plėtros ir nuosavo verslo pradėjimo galimybės“.
8) 29 str., kuris įpareigoja valstybę sudaryti sąlygas, kuriomis neįgalieji galėtų veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti valstybės valdyme nediskriminuojami ir lygiai su kitais asmenimis, skatinti juos dalyvauti valstybės gyvenime, įskaitant: dalyvavimą nevyriausybinėse organizacijose ir asociacijose, kurių veikla susijusi su valstybės viešuoju ir politiniu gyvenimu, ir politinių partijų veikloje ir valdyme; neįgaliųjų organizacijų sukūrimą ir dalyvavimą jose, siekiant atstovauti neįgaliesiems tarptautiniu, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis.

Būtina pažymėti, kad Konvencijos ratifikavimas dar nereiškia jos veikimo pilna apimtimi. Būtina atlikti tam tikrus darbus, kaip antai:

paskirti vieną ar kelias vyriausybės institucijas, įgaliotas klausimais, susijusiais su šios Konvencijos įgyvendinimu;

sukurti ar paskirti koordinacinį mechanizmą, kad būtų sudarytos sąlygos įvairiuose sektoriuose ir įvairiais lygmenimis imtis su tuo susijusių veiksmų;

paskirti ar sukurti struktūrą, prireikus apimančią vieną ar kelis nepriklausomus mechanizmus, skirtus skatinti, apsaugoti ir kontroliuoti šios Konvencijos įgyvendinimą;

į kontrolės procesą visapusiškai įtraukiami ir dalyvauja pilietinė visuomenė, visų pirma neįgalieji ir jiems atstovaujančios organizacijos;

ateityje Konvencijos nustatyta tvarka deleguoti Lietuvos atstovą-ekspertą  į tarptautinį Neįgaliųjų teisių komitetą, kuris vykdys Konvencijos vykdymo priežiūrą. Siūlydamos savo kandidatus, valstybės, šios Konvencijos Šalys, raginamos tinkamai atsižvelgti į Konvencijos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, t.y. glaudžiai bendradarbiauti su neįgaliaisiais  per jiems atstovaujančias organizacijas.

Konvencijos 35 str. numato, kad kiekviena valstybė per dvejus metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių teikia Komitetui išsamią priemonių, kurių buvo imtasi įsipareigojimams pagal šią Konvenciją įgyvendinti, ir šiuo klausimu pasiektos pažangos ataskaitą. Tokią ataskaitą Lietuva turės pateikti iki 2012-06-10, kitos ataskaitos bus teikiamos bent kas ketveri metai ir kai to pareikalauja Komitetas.