Verslininkas bei tarybos narys Arūnas Tarnauskas kreipėsi į savivaldybės administraciją su prašymu spręsti susidariusią problemą dėl neapšviestos Zyplių dvaro sodybos teritorijos, kur įsikūręs jo restoranas „Kuchmistrai“. Problemą administracija spręsti žadėjo, tačiau vis garsiau prabylama apie tai, kad čia tik ledkalnio viršūnė, nes iš tikrųjų gana sunku išsitekti vienoje teritorijoje keliems ten įsikūrusiems šeimininkams.

 

Zyplių dvare šiais metais duris atvėrė unikalus restoranas „Kucmistrai“. Jį įrengė UAB „Gulbelė“, vykdydama Zyplių dvaro pastatų operatoriaus (nuomininko) atrankos nuomos sutartį, pasirašytą 2015 m. rugpjūčio 12 d. su Šakių rajono savivaldybe. Bendrovės vadovas Arūnas Tarnauskas tikina, jog į restoraną žmonės dažnai atvyksta savaitgaliais, vakarais. Jis akcentuoja ne tik restoraną, bet ir galimybę pristatyti Zyplių dvaro pastatus, čia rengiamus kultūros centro ar Zanavykų muziejaus renginius bei patį muziejų. Tačiau, pasirodo, visa ansamblio teritorija neapšviesta arba jei ir apšviesta, tai, pasak A. Tarnausko, „tiek minimaliai, kad nesaugu“.

„Lankytojams, darbuotojams, atvykstantiems su transporto priemonėmis, ypač tamsiuoju paros metu, būtina sudaryti sąlygas jaustis saugiai. Apšviesta teritorija leidžia palaikyti sukurtą estetinį restauruotų Zyplių dvaro sodybos pastatų vaizdą bei patrauklumą lankytojams“, – rašoma A. Tarnausko rašte savivaldybės administracijos direktoriui Dainiui Grincevičiui.

Vadovaudamasis pasirašyta sutartimi A. Tarnauskas prašo užtikrinti Zyplių dvaro sodybos teritorijos ir Beržų gatvės iki kelio Šakiai–Kaunas tinkamą apšvietimą iki 21.30 val., penktadieniais ir šeštadieniais iki 23.30 val.

Administracijos direktorius D. Grincevičius teigia, kad situaciją išsiaiškinti pavesta Ūkio skyriui, informuota Lukšių seniūnija.

„Bandysime padaryti, kad būtų patogu ir visiems gerai. Bet, tarkim, buvau nuvykęs ir toje gatvėje stulpai stovi, vieta šviestuvams yra, bet pačių žibintų nėra. Tai iki galo neišsiaiškinau, kodėl ir kaip čia yra. Važiuosim žiūrėti“, – sakė administracijos direktorius.

Lukšių seniūnas ir dvaro šeimininkas Vidas Cikana tikina, kad apšvietimas vykstant renginiams visada buvo ir yra derinamas. Be to, pasak jo, pasipiktinimų dėl apšviesto ir „nuolat plieskiančio dvaro“ sulaukta iš gyventojų, tad buvo nuspręsta, kai nevyksta renginiai, apšvietimą sumažinti. Po to, kai dvare atsirado restoranas, pasak V. Cikanos, kur yra elektros skydinė, kaip apšvietimą reguliuoti jis parodęs UAB „Gulbelė“ vadybininkui Redui Miškiniui.

„Sakau, kai reikia, įsijunkit, kai nereikia, išjunkit. Viską parodžiau. Tai aš ir nežinau, iš kur čia tos kalbos kilo“, – svarstė V. Cikana.

Apie tai paklaustas A. Tarnauskas kalbėjo: „Aš noriu, kad tai būtų suderinta. Ką reiškia žodis „įsijungt“. Jei kiekvieną dieną mes įsijungiam, tai turim išsijungt. Bažnyčiose yra špitolinės. Čia tikriausiai špitolininko sprendimas nėra geras. Turi būti, ar laiko reliukė, kad, tarkim, tokiu laiku įsijungia, tokiu išsijungia, o jei eisim špitolininkais dirbt, tai kiekvienam žmogui turim sumokėt iš uždirbtų pinigų.“

Tačiau, kas jau tampa ir kone vieša paslaptimi, kad ne tik apšvietimo klausimas čia svarbus. Vienoje dvaro sodybos teritorijoje yra ne tik Zyplių dvaras, kuriame šeimininkauja V. Cikana, bet dabar, kaip minėta, veikia A. Tarnausko įkurtas restoranas, čia yra ir seniūnijos kultūros bazė su kultūros centro direktore Daiva Bukšniene priešaky, toje pačioje teritorijoje įsikūręs Rimos Vasaitienės vadovaujamas Zanavykų muziejus, o visų įstaigų vadovams draugiškai išsitekti viename kieme gana sunkiai sekasi. Tai ne paslaptis ir savivaldybės administracijai, tad D. Grincevičius prasitarė, jog jau derinama su meru ir ketinama vykti į vietą ir „problemą spręsti kompleksiškai, pasižiūrėti, ar tikrai ten visiems keturiems šeimininkams tos vietos maža“.

A. Tarnauskas kalbėjo, kad į teritoriją atėjo paskutiniai, bet tikrai nesijautė laukiami. Tačiau jis per daug santykių nedetalizavo ir patikino, kad jie dažnai priklauso tiesiog... nuo mėnulio fazės. Kad sutarimo dirbant viename kieme trūksta, neneigė ir Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, pasidžiaugusi ją supančiu darbščiu kolektyvu.

„Kai kėlėmės į Zyplių dvarą, galvojome, kad gyvendami ant vieno kiemo galėsime ir kai kurias veiklas suderinti. Nors puikiai suprantu, kad muziejaus misija visiškai kita. Tačiau ieškant naujų veiklos formų, kad pritrauktume lankytojus, turime būti vieningi ir dirbti atsakingai. Būtų puiku, kad bent kai kurias veiklas būtų galima apjungti ir dirbti komandoje. Sunku pasakyti, kame yra problema, manau, kad kai kuriems žmonėms tiesiog trūksta tolerancijos. Manau, kad tolerancija, vienas kito supratimas ir palaikymas, bendras tikslo siekimas šiuo metu yra svarbiausia“, – mintimis dalijosi R. Vasaitienė.

Ji pasidžiaugė, kad prieš trejus metus Zanavykų krašto muziejus iš kiek daugiau nei 300 kv. m ploto patalpų persikėlė į maždaug 1100 kv. m erdves, kur vien ekspozicijoms skirta daugiau nei 800 kv. m., žymiai išaugo ir lankytojų skaičius.

V. Cikana sako, kad visoje šioje situacijoje tiesiog labai daug nesiskaitymo.

„Tikrai ir padedam, ir leidžiam, bet šiaip tai turi būti bendravimas, o ne iš aukšto žiūrėjimas į kažkokį vargšą Cikaną. <...> Ką, kieme pasikalbėti negali? Garbingi vyrai taip nedaro. Ne per kitus reikia reikalus tvarkyti“, – mintimis dalijosi V. Cikana.

Pasak jo, jam net nesuprantamas požiūris į patį paveldą, kai restorano lankytojai ar darbuotojai „automobilius ant vejos sustato, prigrūdžia pilnai, kad net fotografams normalios nuotraukos padaryti neina“. Ne itin pagarbiai, pasak jo, elgiasi ir į restoraną susirinkusių lankytojų vaikai, kai „laksto su pagaliais, dvaro rožes daužo ir nesupranta, kaip dvare elgtis“.

„Tai kur čia pagarba paveldui? Ar apskritai rūpi dvaro turinys, ar reikia tik pavalgyti?“ – klausimus kėlė seniūnas ir dvaro šeimininkas.

Jis teiravosi, kodėl dvaro niekam nereikėjo anksčiau, „o jau kai iš dumblo ištrauktas, tai visiems gerai“. Be to, daug nesiskaitymo, kaip kalbėjo dvarą naujam gyvenimui prikėlęs seniūnas, ir iš Turizmo ir informacijos centro darbuotojų, aukštinančių restoraną, o ne dvarą.

Neneigia V. Cikana, kad skaudu jam ir dėl Amatininkų namo, kurį „Vasaitienė jam iš panosės su tarybos palaiminimu nušvilpė“.

„Pyktis nesinori, bet kaip gali bendraut? Mes tiek vargom, triūsėm... Dabar net tautodailininkai savo kampo neturi. Paėmė ir atėmė tautodailininkų pastatą, tai jie tegul galvoja, kaip atėję į šitą kiemą elgiasi. O taryba toleruoja“, – nuoskaudos neslėpė V. Cikana.

Visgi jis pripažįsta, kad sutarti reikia gražiai, bet nelabai išeina... R. Vasaitienė, A. Tarnauskas kalbėjo tą patį. Pasak verslininko, Lietuvoje kasdien atsiranda kažkas naujo, unikalaus, tad tai, kas šiandien klientui yra įdomu, jau ryt gali nedominti. Todėl, pasak jo, išlikti galima tik surėmus pečius ir sukirtus rankomis žengiant koja kojon. Kaip tai padaryti šiuo konkrečiu atveju, paliksime klausimą atvirą pasiūlymams.