Antruosius namus dienos centruose randa daugiau nei 250 rajono vaikų

dienos centrai sefleriene
Nuotr. Administracijos direktoriaus pavaduotoja Ilona Šeflerienė (kairėje) vaikų dienos centrų auklėtojas kvietė bendram pokalbiui apie tai, kaip centrai gyvena, kokias veiklas vykdo.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Faktiškai visose rajono seniūnijose veikia vaikų dienos centrai, kur po pamokų susirenka sunkiai gyvenančių šeimų vaikai. Apie tai, kokios veiklos centruose vykdomos, kokiomis nuotaikomis jie gyvena, antradienį kalbėjosi centruose dirbančios auklėtojos.

Pasak susitikimą inicijavusios administracijos direktoriaus pavaduotojos Ilonos Šeflerienės, norėtųsi, kad centrai bendrautų tarpusavy, pasisemtų vieni iš kitų idėjų, pasidalintų darbo patirtimi.

„Čia ne lenktynės. Mintis – kad parodytumėte viena kitą“, – sakė pavaduotoja.

Būtent tokiu tikslu surengtas susitikimas, kuriame pasakota, ką kuris centras veikia. Susitikimo metu prisistatė devyni vaikų dienos užimtumo centrai, veiklą pradės ir du nauji – Paluobių ir Sudargo. Tokių centrų veikla nevykdoma tik trijose rajono seniūnijose – Žvirgždaičių, Kidulių ir Slavikų. Skaičiuojama, kad dienos centrus rajone lanko daugiau nei 250 rajono vaikų.  

I. Šeflerienė sakė, kad ji neaplankė tik dviejų centrų, o visuose kituose buvo. Tačiau yra įsitikinusi, kad ir neaplankytuose nuolat pilna veiksmo, vaikų šurmulio.

„Užeik į Šakius, tai Vidutė (auklėtoja Vida Mikšienė – red. past.) niekad neturės laiko, nes nuolat paskendusi tarp vaikų“, – džiaugėsi ji.

Pasak administracijos direktoriaus pavaduotojos, jei savo veiklą lygintume su užsieniu, vaizdas labai liūdnas, nieko neužgyventa, daugelio patalpos taip pat gana skurdžios. Visgi brangiausia, pasak I. Šeflerienės, čia už mažas algas dirbantys ir itin svarbias paslaugas mažiesiems teikiantys darbuotojai.

„Labai jaučiasi, kur seniūnai prisideda“, – sakė administracijos direktoriaus pavaduotoja, išskyrusi Griškabūdžio, Lekėčių ir Lukšių seniūnus.

Čia seniūnai viską supranta, su jais iškart eina rasti bendrą kalbą, o kitose seniūnijose būta pasakymų, jog geriau tų dienos centrų išvis nebūtų.

„Išmušė iš vėžių pasakymas, kad likęs tas molis, iš kurio jau nieko nenulipinsi“, – požiūriu stebėjosi I. Šeflerienė.

Kalbėdama apie turimas centrų patalpas ji išskyrė, jog geriausia situacija yra Lekėčiuose, apgailestavo, kad Gelgaudiškyje vasarą veikla vyko tik lauke, o valgyti tekdavo ant suoliuko.

„Bet svarbiausia požiūris“, – džiaugėsi ir pati šioje srityje dirbusi I. Šeflerienė.

Važinėjant po centrus gerą įspūdį jai paliko Sintautai, kur ypač didelis dėmesys skiriamas darbui su vaikų emocijomis. Visgi dažniausiai veikla visur labai panaši – pirmiausiai siekiama su vaikais paruošti namų darbus, organizuoti jų laisvalaikį, formuoti higieninius įgūdžius. Žinoma, vaikai centruose gauna maitinimą, taip pat stengiamasi dirbti ne tik su vaiku, o į veiklą įtraukti ir šeimas. Ko gero, nė vienas dienos centras neapsieina be įvairių išvykų tiek po rajoną, tiek po įvairias Lietuvos vietas. Daugelis tradiciškai vasarą vyksta prie jūros ir, kaip kalbėjo moterys, bene kiekvienais metais atsiranda po šeimą, kuri jūrą mato pirmą kartą. Tad tas jausmas, kai gali suteikti žmogui patirti tokius įspūdžius, sakė jos, atperka viską.

Štai Lekėčių vaikų dienos centro vadovė Ingrida Kasparavičienė netgi atliko apklausą, po kurios paaiškėjo, kad centrą lankantys vaikai pajuto teigiamų asmeninių pokyčių. Didžioji dalis apklaustųjų teigė, jog jie tapo draugiškesni, ėmė labiau pasitikėti savimi, susirado ir naujų draugų, pagerėjo santykiai ne tik mokykloje, bet ir šeimoje, pastebima, kad vaikais rečiau praleidinėja pamokas.

Net keletas centrų veiklą vykdo mokyklų patalpose, tačiau kalbėjusios vadovės bėdos čia nemato. Priešingai – jos džiaugiasi, kad gali naudotis mokyklos inventoriumi, į pagalbą kartais atskuba ir vyresni moksleiviai. Pasak Kriūkų dienos centro vadovės Daivos Jėčienės, jie jaučiasi mokyklos bendruomenės nariai. Savo patirtimi mielai dalijosi ir gana neseniai šioje srityje dirbanti Gelgaudiškio centro vadovė Alina Damušytė. Moteris pasakojo, kaip pati ieškojo dažų sienoms dažyti, paskui ir papildomų darbo rankų, bet galiausiai liko patenkinta ir savimi, ir darbo rezultatais. Tiesa, Gelgaudiškyje patalpos gana ankštos, plėstis nėra kur, tad ir didesnio norinčiųjų poreikio patenkinti negalėtų.

„Jei tik reikia, eikit, sakykit, belskitės. Ne dėl savęs, dėl vaikų“, – susirinkusias vadoves drąsino I. Šeflerienė.

Mintimis susitikimo metu dalijosi ir psichologė Aurelija Lingienė, pripažinusi, kad dienos centruose dirbančios moterys daro didžiulį darbą, nes ne paslaptis, kad dažnai čia susirenka savęs nevertinantys vaikai ir kartais ne iš pačių pavyzdingiausių šeimų... Ji netgi kėlė retorinį klausimą, ar tikrai mūsų visuomenėje vertybė yra kiekvienas žmogus. Kiekvienas. Nesvarbu, ką jis veiktų, kuo užsiimtų, kokį gyvenimą gyventų.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.