Praėjusią savaitę laikraščio „Draugas“ redakciją pasiekė žinia, kad Šakiuose didžiulis šuo apkandžiojo iš mokyklos grįžtantį vaiką. Kaip paaiškėjo, tas pats šuo jį užpuola jau antrą kartą, todėl, suprantama, berniukas patyrė didelę traumą. Šiandien jis paniškai bijo eiti namo pro kaimynystėje auginamą šunį. Ir ne tik jis, bet ir jo jaunesnė sesutė. Jų mama Elvyra Jakienė teigė susidūrusi su didele problema – kas kasdien po pamokų, po būrelių vaikus parveš namo.

E. Jakienė pasakojo, kad šuo, jau du kartus užpuolęs ir apkandžiojęs jos sūnų, yra kaimynystėje auginamas Tibeto mastifas. Ji teigė skaičiusi, kad šiems šunims reikalingi mokymai, tačiau „pagal šuns elgesį jis dresuotas nebuvo“. Pirmą kartą keturkojis berniuką užpuolė prieš metus. Mama teigė, kad tai įvyko jo šeimininko Sauliaus Venskaičio akivaizdoje. Beje, jis yra Šakių 405-os šaulių kuopos vadas. Tada vaikui buvo išdraskyta rankos plaštaka, kurią, matyt, šuo sugriebė jam ginantis.

„Priemonių jokių nesiimta. Jis dviejų vaikų tėtis. Aš dviejų vaikų mama. Aš galų gale suprasčiau, kad šuo yra šuo ir aš nesu už jį garantuota, kad ir vėl taip neatsitiks, – kalbėjo E. Jakienė. – Prašiau visus metus: uždaryk tą šunį, statyk voljerą. Jis sakė, kad nedarysiu, nestatysiu. Tai buvo galutinis jo pasakymas.“

Šakietė Elvyra Jakienė įsitikinusi, kad kol šuo laksto laisvas, niekas nėra garantuotas, kad nelaimė nepasikartos. D. Pavalkio nuotr.

Pasak moters, ir kitų šunys, būna, pasileidžia – tuo momentu išsigąsti, kai pamatai, kad į tave atbėga, bet būna, kad ir namo parvedi, dar nėra taip buvę, kad įkąstų. Kaip paaiškėjo, jos sūnus iki užpuolimo labai mylėjo šunis, „buvo visų draugelis, o dabar baisi baimė“. Deja, nelaimės neišvengta – tas pats scenarijus ir vėl pasikartojo. Berniuką šuo užpuolė prieš pat rudens atostogas, pakeliui iš mokyklos namo. E. Jakienė įsitikinusi, kad jeigu ne naujas kaimynas, kuris dirbdamas kieme išgirdo pagalbos šauksmą, jau greičiausiai būtų įvykęs mirtinas atvejis.

„Jeigu dabar mes nieko nesiimsime, tai įvyks kažkada tragedija“, – sako šakietė, neslėpdama, kad užpuolimo pasekmės šį kartą sunkesnės – sužalotas ne tik jos sūnus, bet ir puolęs jį gelbėti kaimynas, abu buvo paskiepyti nuo pasiutligės.

Pakalbintas savo sveikata ir gyvybe rizikavęs vyriškis teigė, kad nė pats nežinantis, kaip įveikė tokį didelį šunį. Prispaudęs jo galvą prie žemės, su kiaurai perkąsta ranka pagalbos laukė gal 10–15 minučių. Iš pradžių kreiptis į medikus kaimynas ir nesvarstęs, tačiau vėliau pasakojo persigalvojęs, nes tokio skausmo be vaistų būtų neištvėręs.  

Šakių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Artūras Šimkus patvirtino, kad specialistai domėjosi, ar šuo vakcinuotas nuo pasiutligės. Paprastai tokiu atveju jis stebimas porą savaičių. Paklaustas, ar toks didelis šuo neturėtų būti laikomas voljere, viršininkas patikino, kad tokio reikalavimo nėra, tačiau šeimininkas turi užtikrinti viešąją tvarką, kad šuo neturėtų galimybės pabėgti, o juo labiau apkandžioti žmonių.

Tibeto mastifo šeimininkas pripažįsta savo kaltę ir sako, kad yra pasirengęs atlyginti visą padarytą žalą. Pasak jo, jei koks šuo įkąstų jo sūnui, malonumo būtų nedaug.

„Kiekvienas žmogus turi teisę pykti ir čia yra už ką“, – atviravo S. Venskaitis, teigdamas, kad uždaryti keturkojo į voljerą jis nenori, nes pirko ne dėl to, kad šis gyventų uždarytas, o dėl to, kad saugotų sodybą, mat iki tol, kol po kiemą nelakstė keturkojis, iš kiemo pasitaikydavo vagysčių atvejų.

Šeimininkas patikino, kad šuo tikrai nėra piktybinis, nerodo agresijos kitų gyvūnų atžvilgiu, o ir į kiemą užėjusių žmonių niekada nėra užpuolęs, tad nelaimė atsitiko „grynai dėl nepriežiūros“. Jis pripažino, kad šuo nebuvo dresuojamas, tačiau yra pakankamai protingas. Deja, to nepakanka. Nors pro įrengtą aukštą tvorą šuo neturi galimybių pabėgti, tačiau, pravėrus vartelius, jis bet kada gali atsidurti gatvėje. Abiem atvejais taip ir atsitiko.

Pasak pirmosios šalyje gyvūnų reabilitacijos prieglaudos įkūrėjos U. Nedzinskaitės, dirbančios su probleminiais šunimis, pagal įstatymą šeimininkas turi užtikrinti, kad jo laikomas gyvūnas niekam nekeltų grėsmės, o ypač toks didelis šuo kaip Tibeto mastifas. Jos teigimu, tai kol kas labai reta veislė Lietuvoje, o su grynaveisliais šunimis būtina nors minimaliai užsiimti.

 

„Šis šuo buvo veisiamas apsaugai, todėl tai ne bolonė, jis gali įkąsti, ypač jei buvo auklėjamas netinkamai. Labai didelė klaida šuns neišvedžioti, o paleisti į kiemą išsilakstyti“, – pabrėžė U. Nedzinskaitė, patikindama, kad dėl netinkamo auklėjimo gali kąsti kiekvienas šuo.

Pasak Šakių rajono policijos komisariato viršininko Aušrio Kvederevičiaus, jei bus pripažinta šuns nepriežiūra, jo šeimininkas bus nubaustas pagal administracinių nusižengimų kodeksą ir privalės atlyginti žalą, tačiau „kažkokių svertų, kurie įpareigotų, kad šuo nelakstytų po kiemą, jokia tarnyba, deja, neturės“. Jis yra matęs, jog didelius šunis auginantys savininkai uždengia tvorą plastiku, kad ji būtų nepermatoma – tada aplinkiniai nemato už tvoros lakstančio šuns ir nesibaimina, o ir šuo nesierzina. Viršininko teigimu, galbūt tai būtų vienas iš sprendimo būdų.

Nors šuns padarytos žaizdos gyja, tačiau problema neišspręsta, berniukui liko psichologinė trauma – jis bijo pro šunį grįžti namo. Be to, įsigąsdinusi ir jo jaunesnė sesutė. Mamai, kuri dirba Zanavykų muziejuje, tenka arba pačiai atsiprašyti iš darbo, arba ieškoti, kas vaikus po pamokų parvežtų namo. Jos teigimu, kol šuo laksto paleistas už tvoros, nėra garantijos, kad jis ir vėl neištrūks per vartus, ir vėl neužpuls ir nesužalos.

„Negalim pririšti šuniuko, tai pririšam vaikus“, – konstatavo faktą E. Jakienė.

Ji teigė skambinusi į įvairias tarnybas ir įstaigas, kreipėsi į savivaldybės administraciją, tačiau jokios realios pagalbos iš niekur taip ir nesulaukė. Iš savivaldybės Ūkio, architektūros ir investicijų skyriaus atėjo atsakymas, kad tvarkos privačioje žmogaus valdoje jis daryti negali, o Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, kaip vaikams sudaryti sąlygas lankyti mokyklą, moters teigimu, iš viso, matyt, nieko nesprendė. Pasak mamos, kol kas tyli ir Vaiko teisių apsaugos skyrius Šakiuose, nors ji ir ten rašė. Juk reikia ne rytoj, o jau šiandien rasti sprendimą, kaip vaikams saugiai pasiekti namus.