Restorane „Kuchmistrai“ vykusioje rajono verslo bendruomenės šventėje dalyvavo ir poetas, rašytojas, keliauninkas, žurnalo „IQ“ ekonomikos apžvalgininkas, žurnalistas, Filosofijos mokslų daktaras Liutauras Degėsys. Pakviestas pakalbėti apie sugebėjimą matyti ir gyventi kitaip, jis savo mintimis ir įžvalgomis nustebino ne vieną renginio dalyvį.

L. Degėsys atviravo, kad savo kalbų niekada nerepetuoja, o paskaitų iš viso niekada neskaito, nes jas tiesiog pasakoja, tad rajono verslininkams taip pat pasiūlė pasakojimą, kurio atskiros mintys vedė į sugebėjimą matyti ir gyventi kitaip. Savo kalbą jis pradėjo nuo savižudybių, kurios buvo minimos dar LDK statute. Filosofas pasakojo, kad ten rado straipsnį, kuriame rašoma, kad žmonės gali būti baudžiami mirties bausme už nepavykusią savižudybę.

„Ne per daug dramatizuodamas šitą idėją, aš visgi pradėjau galvoti, kad kiekvienas iš mūsų yra ne vieną kartą gyvenime žudęsis. Nebūtinai fiziškai, nebūtinai su kokiu instrumentu, bet mes esame praleidę labai daug laiko ne su savo šeimos nariais. Kai pagalvoju apie žmogų, kuris 8 val. kur nors kontoroje sėdi su beveik nepažįstamais, svetimais, gal jam nemaloniais žmonėmis ir nėra niekad gyvenime tiek laiko praleidęs su savo šeimos nariais, jis yra paaukojęs šeimą“, – konstatavo L. Degėsys, primindamas, jog statistiškai vyras su vaikais per dieną praleidžia tik 8 minutes, tad koks didžiulis skirtumas tarp 8 val. ir 8 minučių.

Jo manymu, save žudome ir tada, kai atsisakome savo principų, kai nedrįstam kažko pasakyti kitiems. Tad jei „visa tai yra smulkios savižudybės, tai kiekvienas esame žudęsi, tai kiekvienas esame nuteistas mirties bausme, tik bausmės vykdymas dar kol kas mums visiems yra atidėtas“.

Prakalbęs apie gyvūnus, svečias neslėpė, kad yra nusistatęs prieš jų medžioklę, tad jei būtų jo valia, išdalintų ir žvėrims šautuvus, kad būtų lygios sąlygos, kad eidamas medžioti žmogus žinotų, jog ir jo galva gali atsidurti pas stirną salone ant sienos.

Jis pasiūlė atlikti eksperimentą, kad įsitikintume, kaip skirtingai galime pamatyti pasaulį, kaip kiekvienas jį galime pamatyti kitaip. Jo teigimu, tai labai paprasta tiems žmonėms, kurie nešioja akinius. Nusiimi akinius – visas pasaulis pasidaro labai gražus – ir moterys, ir vyrai, o užsidedi – pamatai, kad ne visi. Pavyzdžiui, jei nenori valyti dulkių, nusiimi akinius ir visos šiukšlės išnyksta.  

Taigi eksperimentas – ištiesi ranką, primerki akį ir nusitaikai į taikinį, o tada nejudindamas rankos pakeiti akį. Kas atsitinka? Pasak L. Degėsio, tai binokuliarinis regėjimas, kai žiūrim į tą patį tašką, bet matome ne tą patį – mūsų galva integruoja du vaizdus į vieną ir parodo daiktą ten, kur jo nėra, todėl jei neužmerksime vienos akies, niekada nepataikysime į taikinį.

Filosofas pasakojo, kaip mitinguose išmokė mokytojus apsiskaičiuoti, kiek kainuoja jų viena pamoka. Jei gauna standartą į rankas 600 eurų ir turi 100 pamokų, tai viena pamoka kainuoja 6 eurus ir tai be pasiruošimo pamokoms, be darbų taisymo. Įsivaizduokime istorijos mokytoją, kuris dėsto nuo 5 iki 12 klasės – turi septynis skirtingus kursus ir jiems kasdien ruošiasi.

„Kai paaiškėjo, kad jie tiek mažai gauna (6 eurus), tai juos pabandė apgauti. Sukūrė antrą ir trečią kišenę ir sakė: iš antros kišenės mes jums sumokėsim už pasiruošimą, o iš trečios – už darbą po pamokų. Įdomiausia tai, kad pinigus į antrą ir trečią kišenę jie įdėjo iš pirmos kišenės. Tada man teko jiems aiškinti, kad jei iš tų 600 eurų 200 įdedi į antrą ir 200 į trečią kišenę, tai pirmojoje lieka tik 200 eurų ir tada pamoka kainuoja 2 eurus“, – aiškino lektorius.

Jo teigimu, kai žmonės viską mato skirtingai, pradeda vieni kitų nesuprasti, nes į daugelį dalykų žmonės žiūri pro savo akinius ir nemato, kad kiti taip pat su akiniais, taip sukuriamos visuotinio nesupratimo situacijos. Kad ir požiūris į vairuojančią moterį. Pasak L. Degėsio, Amerikoje manoma, kad moteris gali gerai vairuoti, jei yra trečia vairuojanti karta, jei jos senelė ir senelės seserys vairavo, o jei tu esi, neduok Dieve, pirma vairuojanti karta, tai tave gali pavadinti „boba už vairo“. Filosofija paprasta: jei vyras mano, kad moters vieta „už pečiaus“ ir jis ją mato kaip pabėgusią iš ten, tai stengiasi ją kuo greičiau sugrąžinti, o jei vyro visos giminės moterys vairuoja, jis niekada taip nepasakys.

Kaip anekdotą filosofas papasakojo tokią istoriją, kai moteris penkiametę mergaitę paliko su vyru, šis po keleto dienų ją skubiai vedėsi parodyti gydytojui, nes jos akys išsprogusios ir ji visą laiką šypsosi. Gydytojas pasižiūrėjęs patarė kitą kartą taip kietai nesupinti mergaitei kasų. Anot L. Degėsio, valdžios žmonės stengiasi mums visiems taip supinti kasas, jog visi būtume išsišiepę ir su išsprogusiomis akimis.

Taip pat lektorius pastebėjo, kad mokykla vaikus bando išmokyti atskirai istorijos, atskirai geografijos, todėl baigę mokyklą jie būna įsitikinę, kad buvo du Kolumbai ir du Magelanai. Vienas Kolumbas ir Magelanas – iš istorijos 7 klasėje, kitas Kolumbas ir Magelanas – iš geografijos 8 klasėje. Ir jie nesusitiko niekada gyvenime. Retorinis klausimas: kas su Liudviku XVI galėjo kartu gerti vyną? Koks rašytojas? Koks kompozitorius? Koks tapytojas? Koks keliautojas? Sunku atsakyti vien todėl, kad jie visi mūsų galvose į skirtingus stalčius sudėti ir niekada nebuvo susieti tarpusavyje.

L. Degėsys klausė: kas geriau – verkti ar juoktis? Atsakymas: „geriau verkti pas psichologą negu juoktis pas psichiatrą“. Pasak jo, visi mes turim psichologinių problemų, tik ne visi žinom. Ir nėra įprasta turėti psichologinių problemų. Jei įsipjauni į pirštą, žinai, ką daryti – paimi pleistro ir užsiklijuoji. Jei kokią dvasinę žaizdelę pasidarai, kartais dar giliau save pažeidi, su pleistru jos užlipinti neužtenka. Lektorius atviravo, kad Lietuvoje kol kas nėra madinga prisipažinti, jog rūpiniesi savo psichine higiena.

Tiesa paprasta: ką mes kalbam apie kitus, kalbam apie save. Iš to, ką mes darom, taip pat lengva pamatyti, kas esame. Kaip sužinoti apie žmogų iš to, ko jis nedaro? Jei žmogus nori iškapstyti gėles, laipioti užuolaidom, nuversti Kalėdų eglutę, prisisioti svečiams, kurie ilgai neišeina, į batus, tačiau pats to daryti nedrįsta, tai įsigyja katę, kuri visa tai padaro vietoj jų. Šunis įsigyja tie, kurie patys norėtų tarnauti, vizginti uodegą, atnešti pagaliuką, žiūrėti šeimininkui į akis, bet to padaryti negali. Tie, kas sėdi kontoroje iki 17 val., o nenori nei arti, nei sėti, o tik šokinėti nuo šakelės ant šakelės, įsigyja paukštelį, kuris daro tai, ko nori jie.