Pavyzdys, kaip be didelės svajonės taip pat galima daug pasiekti

kuciauskaite
Iš Šakių kilusi Gertrūda Kučiauskaitė, įsidarbinusi „Hitachi“ įmonėje, šiuo metu gyvena ir dirba Japonijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Praėjusią savaitę trumpam iš Japonijos į Šakius tėvų aplankyti sugrįžusi Gertrūda Kučiauskaitė rado laiko susitikti ir su „Žiburio“ gimnazijos moksleiviais, ir su mumis. Labai jau knietėjo sužinoti, kas jauną merginą nuvedė į „Hitachi“ – vieną didžiausių Japonijos ir pasaulio elektrotechnikos, elektronikos, jėgainių ir statybinių mechanizmų gamintojų.

G. Kučiauskaitė prisipažino, kad 2012 m.baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, ji visai nežinojo, nei kur stos, nei kokios profesijos norėtų mokytis, todėl netgi turėjo minčių išvykti kur nors pasavanoriauti. Kadangi mokymosi rezultatai buvo geri, nesinorėjo prarasti metų, todėl tėvų paskatinta šakietė pradėjo dairytis po Vilniaus universitetus. Visai patrauklus jai pasirodė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Inžinerijos fakultetas, kuriame ji pasirinko transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos specialybę.

Gertrūda juokavo, kad tarp vaikinų nebuvo vienintelė mergina, pasirinkusi tokią profesiją, nes jų kursą sudarė trečdalis merginų. Besimokydama ji girdėjo apie mainų programas, tačiau dalyvauti jose neketino. Tik išbandžiusi save Erasmus studentų mentorių programoje, kur reikia pagloboti į universitetą mokytis atvykusius užsieniečius, ji persigalvojo. Baigusi antrą kursą kartu su grupioke išvyko į Olandijos Windesheim universitetą studijuoti tiekimo grandinės inžinerijos.  

„Buvo labai sunku jau vien todėl, kad visi užsiėmimai ir paskaitos vyko anglų kalba. Būdavo sėdi, klausaisi ir supranti, kad nieko nesupranti. Prasilaužimas įvyko po kokių dviejų mėnesių ir tada studijos pradėjo eiti lengviau“, – prisiminė G. Kučiauskaitė.

kuciauskaite2
Grįžusi iš Olandijos, ji tęsė studijas Vilniuje ir netgi nusprendė pasimatuoti savo būsimą profesiją vienoje iš logistikos įmonių, tačiau darbas transporto vadybininko asistente pasirodė per daug nuobodus. Todėl vasarai ji nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir pagal „Work and Travel“ programą, kurią renkasi daugelio pasaulio šalių studentai, keletą mėnesių padirbėti Meino valstijoje (netoli Kanados sienos), pakeliauti po JAV. Šįkart į kelią šakietė leidosi viena, tačiau to nė kiek nesigailėjo, nes patyrė daug naujų įspūdžių ir dirbdama, ir keliaudama.

Pasak Gertrūdos, grįžusi į mokslus ji sužinojo gerą naujieną – VGTU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Olandijos universitetu, kuriame ji mokėsi pagal mainų programą, o ten apsigynusi baigiamąjį darbą, ji gali gauti dvigubą diplomą. Todėl, nedvejojusi nė akimirkos, išvyko studijuoti į užsienį. Kadangi bakalauro darbą turi sudaryti kurios nors įmonės problemų tyrimas ir bandymas jas išspręsti, universitetas mūsų kraštietei pasiūlė „Hitachi“ įmonę, įsikūrusią Amsterdame. Čia ji pateko į statybų mašinų detalių pirkimo skyrių, kuris turi suvaldyti visas su tiekimu susijusias rizikas. Pavyzdžiui, ką daryti, kad nepritrūktų detalių taifūnui Japonijoje užliejus vieną iš svarbiausių tiekėjų.

„Realybė tokia, kad Olandijoje baigiamojo darbo pristatymas vyksta šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Čia 45 min. skiriamos prezentacijai ir 15 min. atsakymams į klausimus. Iš pradžių mane tai labai gąsdino, o po to nusiraminau ir pasirodžiau puikiai. Mano baigiamasis darbas buvo įvertintas devynetu. Tai labai gerai, nes 10-tuką ten gauna tik tie, kurie viską atlieka tobulai“, – džiaugėsi mūsų kraštietė, teigdama, kad po baigimo, besidairant įmonės savo tolimesnei veiklai, jai ir buvo pasiūlyta sugrįžti į „Hitachi“.

Tad viskas susiklostė taip, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. ji pradėjo savo karjerą šioje įmonėje kaip pardavimų skyriaus asistentė, o po pirmųjų „tobulų darbo metų“ nusprendė išnaudoti galimybę padirbėti pačioje Japonijoje, kad nereikėtų vėliau gailėtis, jog kažko nepabandė. Kiek pasvarsčiusi, šakietė pripažino, kad tai buvo bene didžiausias iššūkis jos gyvenime. Tačiau jei yra žmonių, kurie vengia išeiti iš savo komforto zonos, tai Gertrūda iš tų, kurie atviri visiems pokyčiams.

„Stengiuosi nesinervinti ir pirmiausiai žiūriu, ar galiu kažką pakeisti. Jei taip, imu ir pakeičiu, jei ne – tiesiog susitaikau su situacija ir nestresuoju“, – teigė mūsų kraštietė, to išmokusi Japonijoje, kur teko susidurti su visai kitokia kultūra, papročiais ir žmonėmis.

kuciauskaite3
„Sunkiausia buvo palikti viską, ką susikūriau Amsterdame“, – atviravo G. Kučiauskaitė, šiandien nė kiek nesigailinti pasirinkusi tokį gyvenimo kelią ir jau metus laiko gyvenanti  ir dirbanti Tsuchiura miestelyje, įsikūrusiame už valandos kelio į šiaurę nuo Tokijo. – Nežinau, ar ši specialybė yra mano svajonių specialybė ir ar visam gyvenimui. Šiuo momentu darau, ką darau. Kol kas matau čia iššūkių sau ir kur galiu tobulėti, tačiau nežinau, ar šį darbą dirbsiu iki gyvenimo galo. Kartais galvoju, kad galbūt tai nėra mano pašaukimas. Mano pavyzdys – tai sugebėjimas be didelės svajonės kažko pasiekti, nors aš Japonijoje esu tik žemiausia grandis savo skyriuje.“

Po darbo ir savaitgaliais Gertrūda renkasi aktyvų poilsį – bėgioja, išmoko slidinėti snieglente, mėgsta keliauti. Ji jau aplankė Tailandą ir Pietų Korėją. Aplinkui dar yra daug vietų, kurias norėtų aplankyti, tačiau dėl koronaviruso pasidarė nesaugu keliauti į aplinkines Rytų šalis, be to, susirgimų nustatyta ir pačioje Japonijoje. Šakietė neslėpė, kad jai būtų sunku savaitgaliais nusėdėti vietoje.

Prakalbus apie ateitį, ji atviravo, kad planai ateinantiems ketveriems metams labai aiškūs: dar vienerius metus ji dirbs Japonijoje, o sugrįžusi į Olandiją, turės trejus metus atidirbti „Hitachi“ įmonėje Amsterdame. Kompanija į ją nemažai investavo – apmokėjo japonų kalbos kursus, skrydžius, gyvenamąją vietą ir t.t., todėl pagal sutartį turės laikytis įsipareigojimų.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.